Autistukai

Niu kaip smagu
Super.
Maniskis irgi dar ant puodo neina, tik kai be pampio paleidziu jau zinau zenkla: krapsto pipisa savo tai reiskia sisiu nori, tada nuvedu ir pasisioja, o pats tai dar be sansu... bet ir daznai praziopsau, visos lovos jau apmyztos, nebegaliu jau

Tuo dabar ir uzsiimu. Bet tam irgi reikia info.
Siai dienai vaikai istirtas genetiskai (dar tirsim papildomai). Ir artimiausiu metu tirsim sunkiesiems metalams.
Vystimu irgi uzsiimu. Matai, Nanuk, einu tuo paciu keliu...

Nanuk, o kaip jums sekesi priezasti nustatyt? Ka jau nuveiket?
Papildyta:


6,5, vidutinis.

Papildyta:


Bandykit i bonkute slapintis. Gal kartais toks budas tiesiog patiks. Geriausiai nuo pamperu atpratinti vasara. Nes kai karsta, uzpakaliukas prakaituoja ir vaikas pats supranta, kad be pamperu vaikscioti yra smagiau. O ir lauke pasivaikscioti paprasciau... juk gamta aplink, krumu daug... jei ka...

As svarsciau toki varianta, bet pabijojau kad pripras ir po to bus problema perprasti prie klozeto

o kokia diagnozė? Galit bent numerį parašyt

gal gali plačiau apie tai papasakoti? Kas konkrečiai jį taip įskaudino?

Papildyta:

pameni kažkada aš rašiau apie stadijas, kurias mum visom reiks pereit - nuo neigimo iki susitaikymo, tai va man tada labai ryškiai matėsi tos stadijos, o tu jau perėjai keletą ir dabar jas pastebi kitose tai visiškai normalu
Papildyta:

labai nesinori to sakyti ir tavęs nuvilti, bet deje nieko kas būtų moksliškai ištirta, patvirtinta ir efektyvu - nėra, bet tikėkimmės, kad bus
Papildyta:

kas čia per testas? gal turi elektroniniu formatu? net pačiai idomu būtų kiek surinksiu

Papildyta:

100%
bet tiek to, gal palengvės jai
Papildyta:

aš kartais jaušiuosi laiminga augindama negaliuką nes jei ne jis, netektų pajausti, ką reiškia verkti iš laimės, tuo atžvilgiu mes tikrai apdovanotos

Va http://www.autism.co.../ru/ru_atec.htm
cia kai autizma gydo zmones testuojasi nuolat, kad sekti dinamika.
Siaip, jis toks neapibreztas biski, juo reik moket naudotis. Jei noresi atlikti ir kas bus neaisku klausk, padesiu.

Na, as nepasakyciau kad apdovanotos mes , beeeet is tikruju, mamos, turincios visiskai sveikus vaikus daznai ne nesuvokia kokia dovana yra gavusios is Dievo, ne nenutuokia kokios jos yra laimingos ir kaip is tikruju ne daug reikia zmogui kad jis butu laimingas.

Pripratinom veliau ir i klozeta. Tai bonkute dabar daugiausiai "kelionine", ypac kai salta. Berniukams (vyrams) siuo atzvilgiu paparasciau, nei mergaitems (moterims).

Snekant apie susitakyma, tai pas mane tokios stadijos beveik niekada nebuna. Susitaikyti galima tik (man) su mirtim ir (kitiems) su manim. Su viskuo kitu . Galesiu susitaikyti su likuciais autizmo tik tada, kai vaikas istos i aukstaja mokykla.
As savo gyvenime stengiuosi spresti problemas, o ne su jom susitaikyti. Tad tas susitaikymas g.b. tik laikinas, skirtas mano sveikatos ir psichologinei bukles atsatymui. Nes zalinga perkrauti organizma dideliais stresais.
Atkakliai sprendziant bet koki reikala, 90 proc. pasisekimo garantuota. 10 proc. isspres kiek velesnis laikas ir kiti zmones. Tad belieka tik kiek islaukti ir vel imtis to reikalo. Dazniausiai per ta laika kazkas pasikeicia i geresne puse.
Sprendziant is autizmo masto pasaulyje, esu tikra, kad technologijas turetu israsti labai greitai. Belieka tik laiko ir pinigu klausimas. Apie valstybes pagalba nekalbu, nes Lietuva yra "tundra" autizmo klausimu ir ekonomiskai neissivysciusi (svelniai tariant) valstybe.
Papildyta:


Turet neigaluji vaika seimoje yra didele nasta seimai. Ypac tokioje valstybeje kaip musu, kur apie tokiu jau suaugusiu vaiku perspektyva ir adaptacija visuomeneje niekas negalvoja. Statistika yra kraupi. Isidarbina bent karta tik 10 proc. autistu. O koks likimas likusiu 90 proc.?

tektų Būna tikrai labai įdomių vaikų, su ypatingais gebėjimais arba labai labai stebinančiais gebėjimais, tikiu, kad jie spaudžia savo tėvams laimės ašaras. Tik, mes auksą randam kiekvienam grūde, o NT tėvai - tik ypatinguose dalykuose. Kita vertus, tai labai žmogiška būsena - va, pačios pagalvokim - ar džiūgaujam ir plyšaujam dėl to, kad vaikštom, matom, girdim? Nea. Nes tai natūralu ir kol taip yra, na, nekelia mums tai per daug emocijų. Nebent tik filosofiškai nusiteikus ar šiaip kartais pagalvojus, tarsi ir įvertinam, kaip svarbu yra turėti šias dovanas. O negalinčių vaikščioti, matyti, girdėti akimis kaip tai atrodo? Štai ir atsakymas - nesvarbu tol, kol neprarandi. Dėl autistukų mūsų žaviųjų, tai filosofiją tokią išvedžiau: dažniausiai Dievas (na, ar kas ten, kas nusprendžia kiek druskos mums gyvenime atseikėt) pamoką žmogui duoda tokią: žmogus turi kažką (nesvarbu, galimybes ar artimuosius, ar dar ką), to nevertina, tada jam tai yra atimama ir prasideda visai kitoks gyvenimo etapas. Mums jis davė ypatingą pamoką - jis atėmė nuo pat pradžių, kad pasekoj, nuo šiol gyventume kitaip, suprastume kitaip ir mylėtume kitaip. Kaip tas autizmas baisiai neatrodytų, ši pamoka - didelė vertybė ir mes be abejo perduosime ją savo vaikams ir ne tik mūsų autistukams, o ir sveikiems vaikams. Tai vertybės, kurių šiaip gyvenime nėra išmokstama.
Arba dar kartais susimastau... O ar nebus čia mūsų pamokos už kažką? Gal per daug užsimerkėm ir lėkėm per gyvenimą? Gal per mažai matėm, ką mūsų aplinkiniai žmonės turi, apart gero darbo, vidutinio dydžio buto ir gražių vaikų? O gal buvome potencialūs beviltiškumo pavyzdžiai ir "Jam" teko imtis kraštutinių priemonių, kad mus išgelbėti nuo dvasinės pražūties, degradavimo? ......

F84, F92.8

Sviesioji, o ką jūs iki šiol veikiate šioje valstybėje? Žinot, mes čia apie viską kalbam - ir apie autizmo gydymus, ir ant įstaigų paburnojam ir šiaip įvairių dalykų papliurpiam. Bet... Atvirai pasakysiu - aš jau jūsų postų nebeskaitau, žinokit Pagalvokit pati, kodėl