QUOTE(schade @ 2010 04 06, 12:53)
Manau, kad čia esama vienos klaidingos prielaidos, ir dėl to visa argumentacija kažkaip išsikreipia.
Mane, pavyzdžiui, dauguma žmonių turbūt laikytų uolia tikinčiąja: aš einu į bažnyčią (beveik) kiekvieną sekmadienį, kasdien meldžiuosi, išpažįstu tikėjimą ir mintimis, ir veiksmais, ir elgesiu, ir jausmais.
Mano "priešingybė" būtų žmogus, kuris laikosi, sakykime, griežtai pozityvistinės pasaulėžiūros, nepripažįsta nei Dievo, nei metafizinės žmogaus dalies, ir mano, kad be regimojo pasaulio nieko nėra.
Tačiau šitaip pamirštama, kad absoliuti dauguma žmonių nėra nei vienas, nei kitas kraštutinumas: jie iš esmės tiki Dievu, bet galbūt apie Jį dažnai negalvoja, nejaučia poreikio nuolat su Juo bendrauti, nesitapatina su Bažnyčia ar kuria kita religine bendruomene. Kita vertus, tam tikrais gyvenimo atvejais jiems Dievo klausimas vis dėlto iškyla, ir tuomet jie šaukiasi Dievo. Arba jie nemano, kad Dievui išpažinti jiems reikalinga bendruomenė, todėl į Bažnyčią visai nevaikšto, ar vaikšto tik per didžiąsias šventes (įskaitant ir vestuves).
Visus tuos žmones kaltinti kokia nors veidmanyste reikštų labai supaprastinti žmogaus prigimties sudėtingumą. Tuoktis bažnyčioje gali ir ne labai uolūs tikintieji, tik truputį tikintieji. Negražu ir ciniška būtų ateiti į bažnyčią užkietėjusių ateistų porai, kuri tik nori gražios iškilmių salės. Bet manau, kad dauguma ten ateinančių žmonių ne tokie. Jie galbūt ir pamiršta Dievą kasdienybėje, bet ypatingą akimirką jiems Jo reikia - ir nuoširdžiai reikia. Tiesiog nereikia taip juodai-baltai visko vertinti.
Aš pritarsiu tokiai nuomonei. Bažnyčios durys turi būti atviros visiems ir jei žmonės nori palaiminimo iš Dievo, nesvarbu ar jie uolūs tikintieji ar tiesiog tikintys, kad Dievas yra, jie tą palaiminimą turi teisę gauti, nes jiems jis reikalingas.
Pats Kristus yra sakęs, kad jei ganytojas pamato, jog pasiklydo viena jo avis, jis paliks visą kaimenę ir eis tos vienos ieškoti, o ją atradęs džiaugsis ja labiau, nei visa likusia kaimene kartu sudėjus. Todėl galima teigti, kad kiekvienas, nors ir abejojantis, bet vis tik ateinantis į Bažnyčią jam svarbiais momentais, suteikia Dievui ne ką mažiau džiaugsmo nei tas, kuris pastoviai ten eina. Juk (jei jau panyram į krikščioniškų temų gvildenimą) nusikaltėlis, kuris buvo kartu priklatas su Jėzumi ant kryžiaus tik paskutinę savo gyvenimo minutę įtikėjo, jam prireikė Dievo ir, kaip rodo istorija, gavo atleidimą. Toks jau yra Dievas, visus vienodai mylintis, o tai nepriklauso nuo mūsų tikėjimo gilumo. Todėl ypač mes, žmonės, neturėtume smerkti tų, kurie nėra smarkiai praktikuojantys, o gal net ir abejojantys, bet vis tik ateinantys ir besikreipiantys į Dievą, nors ir ne visada, o tik tada, kai jiems to prireikia.
Kitas dalykas, kai žmonės neigia Dievą, bet vis tiek eina tuoktis į bažnyčią. Čia irgi nebūčiau tokia kategoriška, bet ne apie tai norėjau parašyt.
mes patys vestuves rudeni planuojam ir man Baznycia neatsiejama... nesam uoliai tikintys katalikai, MB isvis tik kriksta ir komunija tik turi, dar net nesiskaito kataliku... taciau abiem tai svarbu 
