QUOTE(wizija @ 2010 01 19, 11:52)
Ačiū visoms už palaikymą, man dabar jo tikrai reikia, sunkios dienos kaip akmenys ir palengvejimo nesimato...
Vakar pirma diena kaip vyrą į darbą išleidau, iki tol dviese buvom, tai kažkaip lengviau buvo, o dabar viena namie, tai sunkios mintys ir prisiminimai kankina...
Tas tiesa, kad geriausiai supranta tas, kas patyrė tą patį, man apskritai kažkaip labai sunku su kitais žmonėm šnekėtis, kurie to nepatyrė, atrodo kad nesupras, nesuvoks, gal bandys suprasti, stengsis, bet tikrai nesupras...
Apskritai šiai dienai su kuo galiu kalbėtis tai tik su vyru ir tėvais savo, kitų žmonių vengiu, net bijau į akis pasižiūrėti, bijau jų akyse pamatyti gailestį ar nuostabą...
wizija, gal ir nepaguosiu, bet viską reikės išgyvent: ir tą gailestį aplinkinių akyse, ir kartais gal ne vietoj klausimus, ir padidintą smalsumą, ir, atvirkščiai, elgesį, tarsi nieko nebūtų įvykę tavo gyvenime... Bet patikėk, nebus taip blogai, kaip dabar įsivaizduoji... Ir vieną dieną apsiprasi su tuo taip, kad net nebepastebėsi nieko. Ir pati elgsiesi taip, kad kiti nieko nepastebės.
Aš (o ir kitos čia susirinkusios) gyvenu, dirbu, juokiuosi, anekdotus pasakoju, į kirpyklą einu, atostogas planuoju, vyną geriu su draugėm, drabužius perkuosi ir t.t. O kitą pirmadienį bus 5 mėnesiai, kaip mano dukrytė mirė. Ir ką... Ir nieko... Tik aš viena ir žinau, ką reiškia, kai springsti ašaromis, kai ilgesys taip smaugia, kad oro įkvėpt negali, kai sudrimbi kur nors kampe ant grindų kaip maišas, kai niekas nemato, ir atsikelt nenori... Bet atsikeli. Ir nueini tolyn.
Nueisi ir tu. Laikykis.