Sveikos. Jūs apie gimtadienius, ir aš apie tą patį...
Keistų nuotaikų šiuo metu esu užvaldyta. Tarsi viskas, kas atsitiko, atsitiko ne man. Tarsi tiesiog pažinočiau kažkokį žmogų, kuris palaidojo dukrą, ir tarsi tik dėl jo man būtų skaudu. Tarsi ir liūdžiu, bet kažkoks atitolęs tas liūdesys... Užsimanau verkt, o tada turiu priminti sau, dėl ko
Žinau, kodėl taip yra. Pamažu artėja vasario 4, kada mano mergytė būtų šventusi savo pirmą gimtadienį. Žinau, kad negalima apie tai galvot, Žinau, kad be prasmės tai.
Bet juk niekas neištrins iš kalendoriaus to dienos. Turėsiu tą rytą atsibust, atsikelt, išeit į darbą. Turėsiu pragyvent tą dieną. Turėsiu tą vakarą užmigt.
Ir dabar dėl tos priežasties kasdien vyniojuosi tarsi į kokią apsauginę plėvelę. Tarsi stiklinį indą į seną laikraštį vynioju kiekvieną savo emociją, mintį, prisiminimą. Kiekvieną kodėl?, kaip?, už ką?, kas būtų, jei
?. Kiekvieną nežengtą žingsį, netartą žodį, nepamatytą šypseną, nepajaustą prisilietimą, nepadovanotą dovaną
Kad nesudužtų.
Kad nesupjaustytų.
Kad atrodytų, tarsi tai atsitiko ne man
Uždeki žvakę, pažvelk į ugnį
Stebėk jos šokį, kai bus tau liūdna.
Žiūrėk į šviesą matyk mane,
Aš visad šalia, naktis ar diena
Žvakės liepsnelė netrukus išblės,
Tik aš neišnyksiu iš tavo širdies