QUOTE(Dalilė @ 2005 11 15, 02:43)
Psichologo komentarai iš vieno žurnalo:
....Į romanus paprastai linkusios savimi nepasitikinčios moterys - dėl grožio, inteligentiškumo, seksualumo stokos (jų manymu). Toks ryšys padeda jai įveikti vienatvę ir nors valandėlei sužadina pasitikėjimą savimi.
Kai kurios moterys mėgsta iššūkius. Save ima vertinti tik tada, kai joms pavyksta laimėti sunkiai pasiekiamą "patiną". Jas įkvepia konkurencija. Kova dėl užimto vyro ją, rodos, įtikina esant patrauklia. Toks elgesys rodo menką savęs vertinimą.
Pasitaiko, kad moteris tokiu ryšiu su vedusiu (arba - nepasiekiamu) vyru nesąmoningai nori save nubausti. Tokiu būdu sau įrodo, kad yra neverta meilės. Tai nutinka moterims, vaikystėje atstumtoms tėvų. Jos įsitikinusios, kad jei kartais ims kuo nors pasitikėti, vis tiek pralaimės, bus pažemintos. Ryšiai su nelabai pasiekiamais objektais yra joms tam tikra priebėga: mažai tikėtina, kad tokie vyrai reikalaus iš jų brandaus apsisprendimo kartu gyventi. To jos labai bijo.
Tikra tiesa. Del buten begalinio nepasitikejimo, atsiduriau meiles trikampyje, kuris truko laaabai ilgai, visa mano jaunyste. Niekaip negalejau uzbaigti, nors nutraukinejau santykius keleta kartu, bet vis grizdavau prie to paties. Ar laimejo zmona? Ne. Ar laimejau as? Ne. O vyras? Irgi - ne. As niekada neskatinau skirtis, nors sirdyje to troskau - tai turejo mano mylimojo sprendimas. Jis nesiryzo - del ivairiu priezasciu. Zinau, kad su zmona ten nelabai kas buvo, nors miega vienoje lovoje, bet nesimyli, sieja bendra buitis.
Nutraukiau santykius galutinai, kaip man atrodo. Bet matausi, bendrauju, nes tokis aplinkybes, kad negaliu pasisalinti visiskai. Bendrauju ir su zmona. Pasekmes: man visai nieko. Vaikstai pas psichologe, skaitau literatura, bandau stipreti - patikekit, zmogus be vidiniu problemu, i tokias nesamones nelis. Ir man sekasi, nors buvo labai sunku. Vyras - vyras gilioje depresijoje. Bando vaidinti, kad nieko, bet tai kas su juo darosi yra baisu, visai nesusitvarko. Jo zmona - irgi baisioj apatijoj. Seimos nera. Nors meldziu Dioeva, kad jiems viskas susitvarkytu. Manmo sazine rami: as seimos neardziau. Nors tikriausiai cia busiu uzpulta, bet taip yra: as buvau laisva, mylejau, mane apgavo (sake kad issiskyres, po to jau buvo velu - iklimpau.), ir del seimos turejo stengtis jos nariai, o ne as. Deja, jie to nepadare.
Dar galiu pasakyti zmonoms: saugoti seima bet kokia kaina, del aplinkiniu, yra tikrai kvaila.
Meiluzems: prie gero tokie santykiai nepriveda.
O vyrai - jei jau i tai ilenda ir nesugeba apsispresti, yra kvailiai ir tik jie viso to kaltininkai.