Aš ir mano anyta

na pirmus emtus is anytos nieko negavau, bet kadangi uosvis rankine uz 200lt ir kvepalu brangiu padovanojo, tai nuo tada pati renka dovana ir liepia jam nesirupinti, na zmogus nemato ka dovanoja ji, nerodo
tai gavau nuvytese gele,mano dydis xs, dovanoja sijona L (kilo itarimas,kad jis jos buvo),pakabuka(ne mano skkonio, bet simpatiskas), vaikiskas pliusines pirstines( patiko, nes juokingos )

Kur mano postuose parasyta, kad nebendrauju su anyta? As su ja bendauju, pakankamai daznai, bet emocionaliai nuo jos esu atsiribojus.

Jusu postuose visur tik juoda ir balta, patikekite manimi pilku atspalviu gyvenime zymiai daugiau. Negalima vienareiksmiskai teisti zmogaus. As pati neesu sventa, manyje nemazai yra s...

Man nepriimtina, kai zmogu bandoma matuoja is pragmatiskos puses, ka dave... Na negalima pamatuoti asmens naudingumo koeficienti, remiatis vartotojisku poziuriu. Nes vienam dave yra susije su materialumu, kitam su dvasingumu. Materialinis pasaulis mane mazai jaudina, esu kaip tas nelabasis, man reikia zmogaus sielos, nes tai yra vertybe. Ka reiskia maisas bulviu, ar 1000 lt palyginus su svaria siela?

Mes visos turime pasirinkima. Kaip jau rasiau, siekant savo tikslo mes galime buti Ledi, arba turgaus boba. Nereikia savyje brandinti pykcio, kersto planu, atsiribikote nuo to.



Papildyta:
O as kartais pasvajoju apie anukelius, pagalvoju kaip juos lepinsiu . Kaip mes kartu eisime i muziejus, koncertus. Kaip as uz rankutes vesiu i muzikos mokykla, ar kokias treniruotes... Kaip mes kursime vaidinimus, darysime marionetes... Kepsime blynus, sode rinksim obuolius, zavesimes mazais kaciukais... Nejau as tuo izeidziu busima marcia, kad galvoju apie savo vaikaicius, ju kieki?

Ar galima mamai negalvoti apie savo vaika? Taip vaikas isauga, santykiai pereina i kita bendravimo stadija, bet vaikai vaikais lieka visa gyvenima, kol gyvi tevai. Ar istekejusios jus nustojote buti dukromis?

Siaip jus este labai idomios, nenuoseklios. Kai jums reikia, patogu, tada tevai, uosviai privalo padeti, pykstat, kad jie nesusipranta jums pasiulyti pagalbos, kai nereikia padejimo, pradeda erzinti kisimasis. Manau reikia apsispresti ir suvokti ko norit.

Nenorėčiau sutikti, kad anytos gerumas matuojamas materialiniais dalykais. Tiesiog taip išėjo kalba. Ne dovanose esmė, ne pinigų kiekyje. (Čia aš taip manau)Esmė supratime, nuoširdume, žmogiškume.Pati niekada nenusileidžiu anot Jūsų, iki turgaus bobos lygio. Geriau patyliu, niekada nepasakoju vyrui apie anytą iš blogos pusės:1. Ji jo mama;2.Vyrai kitaip reaguoja į tuos sakė-pasakė.
Aišku, tas supratimas atėjo su metais. Mudvi tikriausiai esam jau šiek tiek vyresnės, tad ir mūsų patirtis kitokia.Puikiai suprantam, kad kito žmogaus nusistatymo, supratimo nelabai pakeisi.

cia klystat del pagalbos...kai reikia as sugebu paprasyti, man nera nei sunku,nei skaitau ta nusizeminimu.
mano pvz: anyta isiprasse su mumis 2savaites gyventi po gimdymo, tipo padet sumaste...
visa ta laika as jai patarnavau, o ji mane i suns dienas dejo,kad nesugebu 4dalyku vienu metu.galiausiai uzsiknisau ir abu su vaiku susirgom, pamacius ,kad sergam ji isvazevo,nes pavargo su mumis( sedeti ir bumbeti? man net stiklines vandens nesugebejo paduoti,kai gert norejau ir islovos vos pakilau).
galiausiai is namu po kiekvieno jos apsilankymo dingdavo daiktai, paklausiau kur, ji sako nezino, poto mb paaiskino,kad ji visada tai,jei kas nors jai nepatinka ji ta daikta ismeta(nesvarbu,kad cia ne jos)...karta tik palikau vaika paziureti anytai, ji i ji tirkai tik ziurejo nors ta karta pakraupau ir issigandau,nes vaikas vos nuo aukstos lovos nenukrito(kaip galima miegoti ant aukstu lovu su aukstais ciuziniais, man nuo vaikystes kosmarai,kad iskrentu is lovos, todel pas amne zema), tiksliau spejau pagauti, o ji nustebus paziurejo ir pasake " as ji ziurejau"

Gyvenima matau marga, bet tikrai ne juoda ir balta, kiekviename zmoguje yra gerio ir blogio, nevienas nesam tyri bet kai i mano seimos puse nukreipiamas tik blogis, as savo seima saugau nuo jo, ta blogi neileisdama i namus
nes kam man tas stresas ir itampa namuose? as neprivalau su ja bendrauti, o vyrui nedraudziu, bet jis pats nenori

Anūkai - tai visų pirma vaikai. Tad pirmiausia jų tėvai sprendžia. Kalbu iš savo patirties. Turėjau tuo metu rimtų problemų, vaikščiojau pas ginekologę, buvau išvargusi ir liūdna. Ir kaip tik anyta apie anūkus pradėjo kalbėti, kad dažnai juos pas ją atvežtumėm. Ne tas žodis, kaip skaudu buvo. Ir tiesą pasakius tebėra Aišku, ji nenorėjo įskaudinti. Bet verta pagalvoti prieš kalbant.

Sorry, bet kaip as supratau tavoji anyta garsiai ta pasake, o Moonte, jei gerai supratau, tik mintyse pasvajoja

Bet ir "krutas" dovanas is anytu kai kurios gauna
Prezervatyvai nera blogai, gal ne Kaledoms aisku, bet siaip dovana praktiska Dar reikejo pajuokauti: brangioji, tikiuosi galiojimo laikas nesibaigs, nes po sito mes tau dar viena anuka padovanosim

O del auskariuku, kodel sujaudino? Gal todel, kad jei zmogus kazka dovanoja arba sako, tai as pvz. girdziu ir matau tai, ka jis daro, o negalvoju is karto, kad turi kazkokiu pasleptu keslu. Zmones visur iziurintys tik keslus arba buvo per daug iskaudinti, arba patys nebuna atviri, kazka sakydami ir dovanodami.

Tame esme, kad kas rasoma cia, didzioji dalis suvedma tik i materialu turta. Savo parasymu norejau akcentuoti, kad dvasinis yra vertesnis.

Pritariu jums, jusu pozicijai
Papildyta:



Viena karta, bunant sveciuose, man teko irgi padaryti panasu lepsusa. Ne is blogos valios, o tiesiog del situacijos nezinojimo, pradejau pasakoti apie savo sunena, salia motes, kuri nesenai patyre persileidima. Jei ne mano drauge, greiciausiai buciau net nezinojusi, kad taip isejo.

Mes ne telepatai, kam kurti samokslo teorijas ir jomis save nuodyti? Na ne visi yra kamertonai Gal jusu anyta ir nenutuokia, o jei ir nutuokia, bet negalvoja, kad tai rimta. Mes, zmones, kartais tampame akli, kai ko nors norime. Tai zmogiska, mes ne Dievai.
Papildyta:



Mintys verciancios susimastyti. Kokiais kriterijais vertiname kitus... Kaip sakoma "rodai sirdi, o sako, kad mesos gabalas". Ir vel samoklso teroija. Musu prielaidos tai dar ne tiesa, o tik maza jos dalyte.

ok ir ka mes dvasisko gaunam is anytu? mes net ramybes negaunam...
koks malonumas jausti pykti, nusivylima, skausma, nora verkti...?jokio, mum nepatinka tie jausmai ir mes norim ju isvengti.

Koks malonumas zeminti kita zmogu, kuris artimas tavo vaikui, trypti kito jausmus, nuomone, juoktis is to, kad skaudini savo vaika...? jos jaucia kazkodel malonukma, jauciasi geresnemis manau, jauciasi pranasesnes uz jaunesnes, nes kai kurios moterys tik sulaukusios anuku suvokia, kad jos jau senos(darykit ka norit 50m nera jaunyste)

tai Moonte, kas cia blogieciai marcios nes nori isvengti skausmo?nes nesuvokiam kodel anytos mus izeidineja ir mus trypia? gal mes dar turetume padet joms? sakyt va mano skaudizausia tema yra ta ir ta?
as bloga jau jums skaitausi,nes nenoriu benrauti su anyta? bet man taip gera sirdyje, beto ji pati liepe nezengti ne kojos i jos namus, as jai ta pati atsakiau(tik po metu )
ir dabar apie metus nesipykstam, nes nebendraujam
Uosvis atvaziuoja daznai i svecius:)

Reikia, man sunku jums atsakyti, nes mes kontaktuojam skirtingom bangom

Jus savyje kultyvuojate pykti, o as jo atsisakiau, manes iskaudinti neimanoma. Ko noriu ir jus ismokinti.

Atleikit, bet jus gera negali pavadinti, vien is to, kaip destote savo mintis.


Del jaunystes, mieloji, as jau perzengiau penkta desimtmeti, dar ne 50, bet... Galiu gincytis, bet manau, kad ne visos atlaikys konkurencija. Balzako amzius praejo kai 30 metu moteris tapdavo visuomenes balastas. Nereikia nuvertinti kitu.

as nepropaguoju pykcio, as greiciau jo vengima bet del mamos savo atleis negaliu

beto nematau reikalo bendrauti su zmogum,kuris manes net matyt nenori
nes MB mama? hm, jis manes nevercia, nesiulo,net pats pas ja nevaziuoja ir jos skambuciu vengia(suprantu tai is to,kai neklia ragelio nors skamba mobilus.)

taip taip teko dalyvauti diskusijoje,kad 50m nera senas zmogus, tai pats jegu zydejimas , tokio amziaus net miniakai tinka ir selimas klube iki paryciu, ir pvz duodama Madona

+2010 01 14, 10:19-->

Įdomu, su kokia potekste tą knygą dovanojo...