Autistukai

Milda irgi megdzioja, ir daznai tas islenda - kai visai nenoreciau - ejom kazkada pasivaiksciot - prieki bobute suniuka vedziojo - tas prieina didesne zole ir kelia kojyte - ziuriu ir Milda jau kojyte kiloja , zmones juokias, tada jai kilo klausimas - kam suniukas kojyte kelia - nu pabijojau sakyt kokiu tikslu - o vdrug ir ta sumegdzios - vis tik salta buvo

Empatijos yra 3 stadijos.
Pirmoji - jausmo supratimas.
Antra - jausmo isgyvenimas.
Trecia - jausmo perteikimas.
Vaikas pirmiausia turi suprasti kokia emocija atitinka veido ir kuno israiska. Kaip to vaika mokyti - deretu konsultuotis su vaiko psichologu. (Pvz. Mes pirmam empatiju mokymo zingsniui naudojame seimos nuotraukas. Tai "0"$ kainuojanti mokymo priemone.)

vat su antraja yra sunkiausia. kaip 'priverst' ji isgyvent tai ka jaucia kitas. jis tiesiog nejaucia to paties, nors puikiai supranta kad anam, tarkim, liudna. maniskis niekada neklause manes, ko mama, verki, liudi, ar skauda? priima tai kaip fakta ir tiek. todel, itariu, ir filmai autistukams ne taip idomu, nes jie (remiuosi savo vaiku) neisgyvena su herojumi nei baimes, nei dziaugsmo, gali ziuret tik del to, kad ten veiksmas vyksta arba dar del kazkokiu gal 'techniniu' dalyku, tuo tarpu kai kitas(tarkim,sesute) is baimes uzsimerkia, raitosi is juoko.( Beje, maniskis nuosirdziai juokiasi mazai apskritai - kutenamas arba kai linksminasi pats, tarkim isdykauja, nors kudikystej (gal iki 2 metu) visuomet buvo linksmas, tiesiog svytincio veiduko , issisiepes. )

Man kazkaip nepasiseke rasti kontakta su vaiku ,kai jis buvo mazas ,toki ,apie koki snekejo Rita .Man buvo labai skaudu ,kai vaikas manes nepasiilgdavo ,niekad pats neapkabindavo. Ir ne tik manes ,bet ir visu . Kada jam buvo 3 metukai ,gyme brolis ir daznai tekdavo palikti ji pas senelius ( su mazium daznai gulejom ligoninese ) ,tai jis net nematydamas manes pora menesiu ,niekaip neparodidavo kad manes pasiilgo ..labai skaudu . Dabar isaugo -tai prieina ,apkabina ,pasako kad myli ,bet as matau kad trumpam stabteli,kad jam kiekviena karta reikia perzengt per save..nzn ar istikruju jaucia tuos jausmus . Bet gal as pati kalta ..daznai klausinejau saves ,kas man svarbiau ar geri santikiai su vaiku ,ar jo lavinimas .Laimejo lavinimas. As zinau kad daznai jega traukdavau ji is jo pasaulio ,versdavau mokitys (as jau pasakojau kaip palikau vaika alkana ,kol jis pats maisto nepaeme ) .Gal jei as nekankinciau vaiko jis butu laimingesnis savo pasaulelije...

Gal savo pasaulėlyje ir būtų laimingesnis, bet jis gyvena mūsų pasaulyje. Dėl to ir mūsų pastangos, kad jis čia jaustųsi geriau. Gal ir nesupras, kad "kankinimai" iš meilės ir dėl jo gerovės, bet jeigu jau pats išmoko pasiimti maisto... Gal geriau, kad pyktų ant mamos ir mokėtų, negu atvirkščiai... Juk vis tiek ateis ta diena, kai mamos nebus šalia.

Labas rytas. Aš dar skaitau šią temą nuo pradžių, nes tiek visokių įdomių dalykų aptarėt.

Mano vaikas irgi pamėgdžioja tai, ką mato filmukuose.
Ar taip pasireiškia vaizduotė? (Gal kažką ne taip supratau, nes prieš tai rašei apie vaizduotę).
Man atrodo, kad tai tik mėgdžiojimas.

na pvz kiek stebejau savo berniuka jam nei filmai nei filmukai nes jam nei baisu nei juokinga , betva vyresnelis atsisedes juokiasi ar is laimes sokineja ziuredams kazka tada ir jisatbegias stengiasi juoktis (dazniausiai iseina dirbtinas juokas ), sokineti paskui broli,

Nereikia vaiko “priverst” isgyvent. Jei turite namuose katineli, “nepriverciat” jo isgyventi… Jus jo nemokinat pasitikti jus pasitikti glaustytis ir murkti arba snypsti, isleisti nagelius, kai paglostot “pries plauka”. Visa tai vyksta naturaliai.
Autistai vaikai TIKRAI isgyvena absoliuciai visus jausmus - dziaugsma, pykti ir t.t. Tik nedaugelis moka juos suprasti ir taikyti tai gyvenime. Mes mokom savo vaika suvokti, pazinti ir taikyti jausmus, bendraujant su zmonemis. Vaikui rodom kaip mes atrodom ir kaip jis atrodo, sakom ka mes jauciam ir klausiame ka jis jaucia. Situacijas visada “iliustruojame”, filmukais (tai nesudetinka naudojant mobilu telefona) arba tiesiog primityviu piesineliu.

Taip, vienturtis.
Man atrodo, kad autistukui gyvybiškai svarbu turėti brolį ar sesę. Visų pirma - taip, tai gali būti tarpininku, pavyzdžiu. Visų antra - mamai tenka dalinti dėmesį ir juo "neapkrauti" vieno vaiko.
Esu mačius daug pavyzdžių, kaip mamos įsikimba į savo vaikus ir iki gyvenimo galo jų nepaleidžia. O jei vaikas - autistukas, "įsikibti" grėsmė didelė, vien dėl to Ritos minėto "savo" pasaulio, kuriame gera jiems abiems - ir mamai, ir autistukui.
Papildyta:




Man atrodo, kad viskas įmanoma. Bandysiu. Aš tikiu, kad vieną gražią dieną vaikas pradės kalbėti, girdėti, suprasti, tai ir kalbėsimės, mokysiu. Dabar bandau aiškinti, dėl ko verkia sesė - kad jai skauda, kai valau nosytę, kad ją reikia paglostyti, paguosti. Nežinau, ar vaikas supranta, bet jeigu po šios nemalonios procedūros pradeda ieškoti jai čiulptuko - jau gerai. Tik kartais pagalvoju, akd gal tiesiog ne jis ją užjaučia, o nori, kad tiesiog nustotų verkti:)

Musu mazius nuo mazens buvo kaip ufonautas. Kol maziukas buvo, tai rode visus laidus ant stogu ir tarp namu, satelitines antenas. As iki tol niekada ir nezinojau, kad ore tiek technikos kaba. Paskui lauke siaip ejo, svajojo, i dangu ziurejo. Toks ne is sio pasaulio buvo. Cia maziukas...
Namie gan daznai i pataline isisukdavo, uzsirausdavo arba zasilus kojom voliojo. Mes pastarosius veiksmus nutraukdavom, bandem kazkuom uzimti vaika. Tai dabar i patalus jau praktisai neuzsirausia, zaislus po kojom nevolioja. Bet kai pabosta zaisti, tai siaip zaislus is deziu iskrauna. Taciau liepus, tai ir atgal sukrauna.

Kazkur nete skaiciau, kad viena mama palysdavo po kaldra pas vaika ir ten vaikas su ja pradejo bendrauti. O paskui jau ir be kaldros bendravo.

Pas mus lygiai tas pats buvo beveik iki 6 metu. Apie 6 metu pradejo tvarkytis savaime. Dabar jau pilnai susitvarke. Nors skrandis dar pas maziu pakankamai jautrus liko.
Seimos daktarai kazkaip praktiskai nereagavo. Kazkiek bufolak (berods) duodavom. Dazniausiai mociute (ji cia pas mus medike) klizmute vaikui state.
Buvom visai neseniai pas rimta gastroenterologa Urbona Santariskese. Tai ano buvo isvados tokios: ta dabar viskas gerai...? tai nieko daryt ir nereikia. O kad taip buvo, tai cia taip buna vaikams.
Tai pasiule tik k**u 2 kartus tyrimams priduot. Viena karta, o kita po savaites tarkim. Tam "reikalui" parduoda spec. bonkutes vaistineje. Tai va neseniai pirma "porcija" pridavem, dar rezultatu nezinau. Bet nelabai tikiu, kad ka ras...
Abejoju, kad TIK siu tyrimu pakaktu. Bet mums jau nelabai ir aktualu, nes kaip ir susitvarke.
Tiesa, pamirsau paminet, kad iki mazdaug 5,5 vaikas valge tik trinta maista. Nes nekramte. Paskui po truputi pradejo valgyt duona, sausainius, bananus. O paskui ir normalu maista. Gal but dalinai tos problemos del pasitustinimo buvo ir del malto maisto. Bet kiek skaitau interneta ir kitu tevu atsiliepimus, tai abejoju, kad del to (ar TIK del to).
Papildyta:


Kol buvo maziukas, tai dare mamos drauge maziaus k**os mikroskopija. Cia gal dabar kapro vadinasi...
Bet nieko nerado.
Papildyta:

Gal visai noreciau padaryt savo maziui burnos masazus. Zinau, kad yra tokiu specialistu Vilniuje (cia logopedai), bet mazai. Gal kas kontaktu turi? Atsiuskit i AZ.
Papildyta:


Jei cia TIK vyro "dalybos" tarp jo mamo ir zmonos problema, tai siulyciau susitaikyti su vyru. Vis tiek 99.9 proc. laimi zmona. O jei pasistengia, tai ir visus 120 proc.
Kad vyras pasipasakoja tik mamai, irgi nieko tokio. Na...neamzina gi mama, o be to mama vis del to...
Nebent dar kas rimtesnio: pvz. geria, visiskai nepadeda, pajamas slepia, smurtauja, i "kaire" eina ir pan.
Papildyta:

Mums minejo irgi biopsija. Bet negi kankinsi vaika, jei jau problemos kaip tokios ir neber...


Man irgi atrodo, kad megdzioti yra normalu.
Isimtis yra tik echolalija. Kur zodziu megdziojimas/kartojimas skaitosi normaliu gal tik iki 3-4 metu. O paskui jau negerai.
Papildyta:


Nezinau kaip jusu atveju, gal but tai ir blogas pavyzdys. Bet siaip del to kandziojimo ir saves dauzymo aiskina, kad cia taip vaikas bando pagerinti kraujo apytaka smulkiose kapiliarose.
Maniskis niekad nesikandziojo. Bet galva kartais i ka minksta (pagalve, zmogu ) padauzo. Tad man ir atrodo, kad gal but jam irgi su kraujo apytaka, butent galvos, kas negerai?

Tai gal cia toks buvo jusu vyro seimos modelis, kuri jis perkele i jusu seima. Kokie buvo santykiai tarp vyro mamos ir tevo?
Siaip tai del vyro mamos jums yra (viena iseiti susitaikymas su jo mama atmeciau) iseitis tokia: kazkaip maziau bendrauti vyrui su savo mama. Gal gyvenamaja vieta pakeisti, ar pas jusu tevus atsikraustyti.
O del pazeminimo... Na, jei daugiau DAR jokio rimto "kompromato" nera, tai as asmeniskai daryciau pagal principa: "elkis su kitu taip, kaip jis elgesi su manim" ir kas svarbiausia, tai naudok tuos pacius "irankius" . Dar "veiksmo" pastiprinimui galima viska 3 kartus hyperbolizuoti, arba 3 kartus pakartoti.
Kai zmogus ant savo kailio pajaucia tai, ka jis daro/pasako kitiems, tai rezultatas buna veiksmingiausias.
Aisku, jei ten zmogus toks, kad jam zodi, jis tau 4 ir taip iki begalybes. Tai tikrai neverta kankint saves ir vaiku, gadinti sau sveikata. Jei jau po keliu kartu nesupranta, tai jau ir nesupras.


Kefiro mes negerem. Gerem gerasias bakterijas. Bet jos irgi problemos nesutvarke. Bandeliu nemegsta.
Papildyta:


Su tais "blogais" pavyzdziais dar iki dabar (beveik) vargi vakariene. Parodziau maziui kaip maitinti zuvytes akvoje. Nors perspejo mane mano mama, kad to nerodyciau.
Tai is to didelio noro maitinti ko ne kas antra diena priemetydavo i akva visokio smulkaus "slamsto". Is pradziu centu, paskui sesers leliu "rakandu".