Nemanau, kad reikia piršlybų laukt. Čia skirtingi santykių etapai. Vienas etapas, kai su tuo žmogum nori būti kiekvieną minutę, kai po kartu praleisto savaitgalio ar atostogų žiauriai nenori skirtis, tada jau laikas "susimest". O kai pagyvenus kartu kokius metelius užvaldo jausmas, kad būtent su tuo žmogum nori pasent, ateina antras - žiedelio laukimo etapas. Čia aš taip manau
Na taip, žmogus nėra megztinis, jo negali pasimatuot. Bet jeigu man vaikinas pirštųsi su manim nepagyvenęs, man toks jo pasiūlymas atrodytų labai jau nerimtas. Juk iš esmės manęs net nepažįsta. Nežino, kad kas antrą dieną einu miegot šlapiais plaukais, kad siautėju ir prie visų kabinėjuosi, jei esu slegiama įtampos, neįsivaizduoja kiek laiko praleidžiu vonioj ir net nenutuokia, kad negaliu ramiai sėdėti, jei namuose yra bent vienas apelsinas (suvalgyčiau kad ir kelis kg...).
Aš trečius metus gyvenu "susimetus", prieš beveik metus man pasipiršo, už kelių mėnesių tyliai ramiai susituoksim.
Papildyta:O apie tėvus: mano mama išsiskyrė su mano tėvu ir kaltina būtent tą faktą, kad tais laikais visuomenė neleido pagyventi kartu prieš vedybas. Močiutės istorija tokia pat.