Mano artimas žmogus - alkoholikas

Zinok, tevui nejauciu nieko,ir ypac-piktumo. Gal taip mano smegenys mane bando apsaugoti nuo sirdies skausmo. Tik vat tie atsiminimai po karta kita per menesi isplaukia ir akis praskalauja.
Na, apie vyro nauda kazkaip panasiai rasiau , bet manau, kad daug moteru taip daro. Pvz.paleistuviu vyru zmonos kartais uzmerkia pries meiluzes akis, nes gal ir neturi vyro dvasiskai, bet turi jo islaikyma.
Siaip tai as manau, kad jei moteris nemate meiles savo tevu seimoje, tai ir neturi apie ta dvieju zmoniu darna jokio supratimo (pvz.as), todel man tinkamas bendras gyvenimas su vyru is isskaiciavimo.

Na nebūtinai, na aš pati buvau auginama, tokioje hmm, kaip čia išsireiškus, tokioje išoriškai taisyklingiausioje iki ledo ir šaltoje iki sustirimo, dar pilnoje teisingiausiųjų dievų, kiekvieno savaip teisingiausiojojo, aplinkoje. Visada jaučiausi kažkokia prielipa, neatitinkanti man keliamų reikalavimų ir kažkokių standartų. Ir nieko, pasimokiau kokie namai neturi būti, kaip negalima bendrauti su nei vienu, lyg ir gaunasi, tikiuosi.

Aš manau taip, kad tie prisiminimai ir nuoskaudos persekioja iš negalėjimo atleisti. Kai nelabai kada nors atleis (jei sugebės), tuomet ir praeities įvykiai pamažu nugrims užmarštin.

Pritariu. Ir dar, aš pastebėjau, kad kuo žmogus yra labiau nepatenkintas savimi, tuo dažniau net nevališkai ieško dėl ko jis toks yra ir, aišku, ieško priežasčių praeityje, kuo daugiau randa, tuo sunkiau atleisti.

kodel atleisti? Jei tai butu psichinis ligonis, tuomet galima ieskoti jo elgesiui paaiskinimo. KODEL ATLEISTI??? Uz samoninga visapusiska smurta? Tiketis kad yra dievas ir ji nubaus? As juk jo nebaudziu, as ji ignoruoju. As jam neatleisiu, nes to negalima atleisti . as elgiuosi pagal istatymus, ir, jei reikes ji islaikyti, kazkaip islaikysiu, bet ne savo namuose. O tai kaip man vaikus aukleti? Vaikeli, tu cia kita primusk, pavok ar pan., ir tu busi nubaustas, bet tau bus atleista. Negali butu kazkokiu bausmiu ar pan. Yra dalykai, kuriu daryti NEGALIMA

Mano anyta prasigere, prarado darba, pabuvusi Minesotoj ji man irodinejo, kad del savo gerimo ji nekalta, o kalti jos tevo genai. Cia yra pavyzdys, kai zmogus daro blogai ir nesistengia nieko keisti, nes turi priezasti isaiskinta. Aij, mano vyras geria ir aiskina, kad visi muzikantai geria, tai ko as cia is jo kitko tikiuosi.

as zinau savo problemu priezastis, as jas analizuoju, sprendziu, bet jei ka padarau blogai, niekada nepateisinu praeitimi
Papildyta:
Labanakt

Labas rytas, nors jis ir nelabai labas,,,,,bet gal nesigilinsiu, mergina mano susirgo, vyras negrįžo,,,,nu ir dar anyta šokdina, nu ir gyvenimas dar nieko, būna blogiau, mamytė žadėjo atvažiuoti, tai laukiu,,,,,,,o šiaip tai noris galvą į sieną daužyti,,,,bet skauda

Be abejo kad žino. Sakiau todėl, kad geria, todėl, kad pagaliau rūko, o mūsų šeima nerūkanti visa, todėl, kad aš tiesiog nenoriu su juo gyventi vienuose namuose. Praeities aš jau nebijau. Tiesiog nenorėjau griauti dabarties. Tu gal galvoji, kad jis lovoje gulėjo, oi ne jis buvo sveikas žmogus, tik su tam tikra negalia. Pats kuo puikiausiai save apsitvarkė. Tik parūpinti valgyt, išskalbti, nupirkti visko reikėjo, į ligonines vežti, ten jį lankyti, pagaliau tvarkyti visokius dokumentus. Iki mirties jam būtinybės pas mane gyventi nebuvo, aš galvodama apie ateitį taip nusprendusi buvau, kai jau apsitarnauti savęs negalėtų, tada globos namai.
Viską ką dariau, dariau ne tik dėl jo, bet ir dėl savęs. Gerai dariau. Dabar pas mane ramybė. Reiškia neklydau.
Ir dar Carela. Aš jam seniai, seniai atleidau. Kai supratau, kad pyktis žudo žmogų. Ėda iš vidaus. Pykčio nenešioju niekam savo širdyje. Tai kad žmogui atleidi, nereiškia, kad dabar jį pradėsi mylėti, glostyti, negalėsi be jo gyventi, iš kart prasidės gražūs santykiai, taip nėra ir nebus. Viskas liks kaip likę, tik pykčio nebus.

as manau, kad tevu ir vaiku, vyro ir zmonos skirtingi santykiai, jie nesulyginami

Kelis kart perskaičiau,bet nesupratau. O kodėl būtinai nutraukti santykius, gal dar pasikolioti karts nuo karto, gal dar vaikus nuteikinėt pradėt. Aišku nekalbu apie kažkokius bendrus santykius, kaip perkam kažką kartu, planuojam laisvalaikį kartu. Tačiau nesuprantu kodėl turėčiau nutraukti santykius. Gal todėl, mano supratimu ir reikia skirtis tada, kai ateina riba, kai jau žmogaus tiesiog akyse nenori matyti, reikia skirtis žymiai anksčiau, kai pajunti, kad toks gyvenimas tavęs netenkina. Daug žinau porų, kurie išsiskyrę bendrauja, netgi šeimomis, padeda vieni kitiems. Tai nelengva be abejo. Tačiau kai nejauti pykčio, viską pakęsti galima.
Kai buvau labai jauna, tai skyrybų modelis buvo toks, kad be abejo reikia skirtis piktuoju, be abejo reikia dar išsikolioti, karts nuo karto dar pavaryt ant vyro, vaikų susitikt neleist, pyktį didžiulį laikyt, jokių bendravimų, pasitarimų, pagalbos, bet gyveni ir keičiasi mastymas, gal proto įgauni, gal gyvenimiškos patirties. Dabar manau kitaip. Tačiau jei 20 m. gyveni košmare su vyru , manau tik taip mąstydama ir išsiskirsi, sunku būtų skirtis kitaip.

Taip, kai galvoji apie tėvą, tai sutinku kai sakai "kodėl atleisti?"
Nu, o pagalvok apie save. Manai jam rūpi atleidai, neatleidai ar nekenti, kaip tu jausmais gali jį įtakoti? Tu gali rinktis kaip ir kiek bendrauti, ar nebendrauti ir tai jis gali pajausti ant savo kailio, tuo tarpu jausmai įtakoja tave ir tik tave pirmoje eilėje+ šalia tavęs artimiausiai esančius. Tai tu jauti "neapykanta, kuri spaudzia smegenis, suka pilva, duria sirdi kaskart islindus vaikystes prisiminimams", tave tie jausmai tuo momentu keičia ir vargu ar neapykanta daro tave geresnę, mielesnę šalia esantiems. Atleisti reikia dėl savęs, kad nejaustum niegiamų jausmų, nes jie daro blogą įtaką bet kam, kas juos jaučia ir jokio skirtumo, dėl ko jaučia.

Ne pirmas ir ne paskutinis alkoholikas tavo anyta, kuris išvarto programos mintis taip kaip jam reikia, kas parodo tik visišką nenorą mokytis būti blaiviam. Todėl visiems sakau, pasidomėkite, nors minimaliai apie pagrindinius programos principus, tam, kad atpažintumėte melą ir nesileistumėte manipuliuojami programa.
Leteną duodu nukirsti niekas programoje nesinagrinėja "kas kaltas, kad aš esu alkoholikas", koks chren skirtumas ar genai, ar pavyzdys ar kompanija turėjo įtakos gėrimui, problema nuo to nesikeičia ir sprendimo būdai lieka tie patys "negerti nei lašo". Taip, alkoholikas nekaltas, kad serga, bet kaltas ir atsakingas už savo elgesį, už savo pasirinkmą gerti ar negerti.



Ex, viskas vienoj vietoj. O tau niekaip neišeina pačiai kurį laiką pas mamytę pabūti, juk tau taip reikėtų ramybės.



Vadinasi, ne pirmą ir jaučiu ne paskutinį, kartą, bent jau aš, buvau susidariusi šiek tiek kitokį vaizdą. Dabar , tikiuosi, supratau ir pritariu, nes lygiai tokia pati ir mano pozicija, kas link tėvo. Kokie panašumai.

Ne, ne tai turiu uomenyje. Tiesiog dažnai susiduriu su tokia situacija, kai moteris nenutraukia savo emocinės priklausomybės nuo vyro gėrimo ritmo, bet ar tai vyrą išveja, ar pati išeina, ar išsiskiria. Deja, ta priklausomybė niekur taip greitai nedingsta, vyrai kuo puikiausiai ir toliau manipuliuoja, rezultate bardakėlis tesiasi, išvarė, nes gėrė, priima atgal nes nustojo, varo vėl nes vėl geria... priėmė atgal nes pasijautė kalta, mat nabagas neturi kur dėtis....nes vaikams labai reikia tėčio....Ta priklausomybė nuslobsta tik su laiku jei pasiseka ir vyras pats nutraukia ryšį, nueina savais keliais, nebando sugryšti į šeimą.
Šiek tiek kitaip gaunasi, kai moteris protu nutraukia tą "gyvenu vyro gėrimo ritmu" priklausomybę. Tik tada ji nebesileidžia manipuliuojama vyro ar esamo, ar buvusio.

merginos laikykit uz mane kumscius,pasiimu baliona kad nesuskysciau jei bus idomu papasakosiu kas vyksta