QUOTE(horoskopija @ 2010 07 01, 21:58)
Aš irgi prisijungiu prie laukiančių.

Tik aš pradžiai laukiu kokio kito garso nei ghhuu, mmmmmm, aaaaaaa ir žuvėdros klyksmo... Va rytoj bus mūsų pirma valanda su KA

Pagaliau pradėsim girdėti

Vis turiu priminti sau, kad ne aš čia svarbiausia, o vaikas ir jo gyvenimas, gyvenimo kokybė. Ir kad negaliu nuleisti rankų.
Kažkaip įpranti tų rankų nenuleisti, man daug sunkiau negailėti dukrytės, nejausti nuosjkaudos dėl jos tokio likimo.... Ir svarbiausia nenustoti tikėti, kad bet kokia kliūtis kelyje bus tik kliūtis, o ne neįveikiamas kalnas
QUOTE(Jusma @ 2010 07 02, 09:48)
To nereikia pamiršti, bet nereikia pamiršti ir svaęs ir kitų šeimos narių, nes kai koncentruojamasi tik į vieną asmenį, manau, nuo to nėra geriau nei jam, nei jį supantiems artimiesiems. jei supratai, bandžiau tik pasakyti, kad nepadaryk gyvenimo tokio, kad viskas suktųsi tik apie šį vaiką.
kai aš gerai pagalvoju, taip gyvenimas pasikeitė....jis pasikeitė jau tą dieną, kai sužinojau, kad esu

Po to pasikeitė, kai gimė sūnus, nes grįžus iš ligoninės suvokiau, kad išvažiavau viena, o grįžom dviese

Po to gyvenimas apsivertė ir labai labai labai smarkiai ir skaudžiai, nes atrodė, kad viskas subyrėjo į šipulius, pirmus du mėnesius po suvokimo, kad vaikas negirdi, bandžiau rinkti šukes, bet niekaip negalėjau vėl visko sustatyti į vietas. po to pradėjo po truputį mozaikos dalis klijuoti į jų vietas, sunkiai bet klijavosi. Turbūt daugiau mažiau susidėliojo prieš Emilijaus operaciją, t.y. kai apie jo pirmąjį gimtadienį. Aišku, ir dabar visko būna, bet dabar dažnai save pagaunu, kad gyvenimas lyg ir teka sena vaga, iš kurios lyg ir nebūčiau išklydus, lyg ir nebūtų buvę visiško fiasko savyje.
Visiškai sutinku su požiūriu
O tą kaitą taip tiksliai aprašei... Turbūt neklysiu pasikartodama, jog visos tas šukes rankiojom ir jautėmės pralaimėję... Tačiau mane įkvepia beatodairiškas dukrytės gyvenimo džiaugsmas, gebėjimas džiaugtis tokiais niekiniais ir mažais dalykais, tas stebinantis kūrybingumas, vidinė jos nuojauta, žingeidumas... Ir tada sau sakau, jog neturiu teisės jos gailėti, nes likimas, užvėręs jai duris, atvėrė langą... Todėl turiu susitelkti į tai, kad savo elgesiu to lango neužverčiau