QUOTE(Bekasė @ 2010 01 25, 21:21)
arba atvirksciai, kad su anyta bendrauja daug mieliai, atviriau ir artimiau, nei su mama.
o kodel tu turi? Kas ana tokia, kad tu kazka jai privalai?
Nepagaunu sito kampo - jeigu anytai yra svarbi jos seima, tai jinai tegul ja ir rupinasi, bet prie ko cia tu? Tu turi savo seima ir rupiniesi ja.
Aga, nepagavai kampo. Anyta man nieko neliepia, apskritai apie tai niekas nekalba, aš ne su savo vyru apie tai nekalbu, tai yra
mano pačios vidinės pinklės. Aš su anyta jaučiuosi artimesnė ir atviresnė nei su savo mama, myliu ją ir nenoriu jos skaudint, ką padaryčiau jos dukrą išstumdama iš rato, kuriam noriu būt. Juk mane uošviai priėmė kaip trečią vaiką (nesakau, kad esu lygiateisė-taip tikrai nebūna), o aš pas juos jaučiuosi taip, kad nenoriu jog jų vienas vaikas ten egzistuotų, kol aš viešiu.. tai vat vis ir knisuos, iš kur tas nemėgimas, kartais atrodo lyg konkuruočiau su moša dėl kažko, nu bet kad nei dėl uošvių su ja konkuriuoju, nei dėl MB, o daugiau ir nebėr dėl ko..
QUOTE(ulyja @ 2010 01 25, 22:14)
Neapykanta emocija arba jausmas,...
Ai, nežinau, per sudėtingas tas apibrėžimas. Faktas tik tas, kad dar niekam gyvenime nesu tiek neigiamų emocijų jautus, paprastai nuo nepatinkančio žmogaus atsiriboju/nebendrauju ir pan. Dabar kai "negaliu", man instinktyviai kyla noras, kad jin tiesiog neegzistuotų.. ir palinkiu kartais blogo.. pvz., kad gyvenimas jai nenusisektų, kad vaikų nesusilauktų

aš savęs tomis akimirkomis nepažįstu, aš niekam niekad blogo nelinkėdavau ir niekam nenoriu linkėt. Susizgrimbu ir tąpat akimirką atsiimu, nu bet vat, kažkoks polinkis yra..
QUOTE(Wunderbar @ 2010 01 26, 00:37)
Patikėk, visiška mažuma žmonių tikrai moka
dovanoti. Iš tiesų 99% dovanų žmogų įpareigoja dovanojusiam. Kuo brangesnė dovana, tuo labiau įpareigotas esi.
Taip, kol gražu - viskas gerai. Bet kai kas nors pasisuka nemalonia linkme, oi kiek daug sykių esu girdėjus "va, matai, kokie nedėkingi...". Mes gyvenam pasaulyje, kur materialinis turtas mums turi dvasinę reikšmę ir dovanos nepamirštamos