QUOTE(night_ @ 2008 10 24, 21:14)
Kiek pamenu su mano broliu mama sėdėdavo, bent jau pradinėse klasėse tai tikrai, vėliau nebemokėjo jo užduočių, nebesėdėdavo, o jam būdavo dzin ir 'mokslininku' netapo. Su manim niekada niekas nėra sėdėjęs prie pamokų, kuprinės nesudėdavo, bet mokslai sekėsi puikiai, baigiau mokyklą, įstojau į universitetą...priklauso nuo noro... vienžo nemanau, kad tėvų sėdėjimas prie vaiko pamokų užrikrins jam gerai pabaigti mokyklą ir t.t.
Pritariu

. Pas mus panašiai: broliui pamokas ruošti padėjo, kai mokslai nesisekė - į kitą mokyklą perkėlė, su mokytojais tarėsi, į universitetus ir profkes stoti vežiojo, deja, taip nieko ir nebaigė... Aš vyresnė, tad visur teko pačiai, savarankiškai. Dar ir dabar atsimenu, kaip po Vilnių klaidžiojau iš vieno univero į kitą. O žiopliukė tokia, iš provincijos...

. Bet sugebėjau ir kelias specialybes įgyti, ir magistrą baigti. Turbūt čia nuo pačio žmogaus savybių, noro, o gal ir sugebėjimų, pastangų priklauso
Džiaugiuosi, kad mano dukra tokia, kaip aš - visur savarankiškai, labai retai ko paklausia... Kartais net norėčiau pasėdėti kartu, bet ji to nemėgsta, kai atlieka užduotis, tik tada parodo (kartais). Kol mokytoja nesiskundžia, neprieštarauju... Kai įstojo į muzikos mokyklą net bijojau, kad šioj sritį esu žalia, nesugebėsiu padėti... Bet, rodos, ir čia tvarkosi savarankiškai...
Net bijau laukti, kai pereis į dalykinę sistemą, prasidės paauglystė, kad neapsileistų, nepradėtų tingėti