Tiesa apie tikraja kilme ivaikinto vaiko

nu tai taip ir pasipriešini. Išsinuomoji kampą ir gyveni, ko dar vargti, jei blogai. Kas yra nesuprantama. Juk vaikas būni ne visą gyvenimą. Nu nebendraujat ir gerai. O nuoskaudas su savim kam nešiotis.
Dėl globotinės nepripažinimo, na įvaikinusių tėvų tu irgi nepripažįsti, tai čia lygiosios ar ne? Čia nuo mamos netoli. Pameni puikiai kur tu visas savo nuostatas apie įvaikinimą išdėstei.

kalbam apie vaikus-jie negali išsinuomot,išeit...kai galėjau,išėjau.Niekur nerašiau apie nuoskaudas,tik pasidalinau savo išgyvenimais.Negaliu apsimest,kad to nebuvo,nes tai dalis manęs.

o dėl įvaikinimo,tai mano nuostata tokia,kad negalima vaiko savintis,jam meluot,nuslėpt vaiko kilmę.Šita nuostata tvirta,ir tik dėl skaudžios patirties.

vaiko bet kokiu atveju savintis negalima. Nei biologinio, nei įvaikinto. Mane labiau stebina kita nuostatos dalis, kad įsiviaikina tik nepilnaverčiai žmonės. Čia tu taip teigi. Nebent tos nuostatos per pusantro mėnesio pakito

savinasi nepilnaverčiai
ir nereikia išsiliet ant niekuo dėtų žmonių
nes visi pasisakymai tiesiog persunkti tulžim
visi meluoja,klysta,apsimetinėja,tik viena teisi,protinga...nuo kūdikystės gyvenanti taip,kaip reikia

Aciu uz uzuojauta, bet mano antras vardas galetu buti "skepticizmas". Gal todel visada noriu suzinoti kaip galima daugiau patirciu ir is visu pusiu. O jau ka ir kiek gyvenime panaudoti ir kuo 100%, o kuo 0% tikesiu ir gal but vis tiek kazka panaudosiu - atsirinksiu kaip nors


Na, dabar man jau aiskiau truputi is kur tas arsumas ir ligoniu etikeciu klijavimas. Uzjauciu del darbo. Turiu drauge - kol dirbo kriminalinej policijoj negalejo po 21 val. 300 m is manes namo pareiti - vyras turedavo pasitikti - paniskai bijojo. Tik ji suvoke kas darosi ir kodel


Sakai is poros postu, sulygini zmogu su kazkada gyvenime sutikta istorija ir beveik rasai diagnoze.. dar pora postu ir receptas bus? A mes cia ne apie ta pati mediku profesionaluma?


Ar galetum pasakyti, kad turejai vaikyste? O as turejau. Ir lelem zaidziau ilgai ir tinget ismokau. Gal sakai buvau/esu nelaiminga, karjeros nepadarius ar gyventi neismokus? O dabar.. kai noriu ir galiu miegu 2 paras, o kai noriu ir galiu - dirbu po 18 val. per para. Gal tevais dabar nesirupinu ar reikalavau/reikalauju vis daugiau? Nebuvau ramus vaikas-dovanele, bet mane gerbe ir mano sprendimai buvo gerbiami (aisku, truputi pakoreguojami loginio aiskinimo budu - jokiu budu ne draudimas ir ne atkalbinejimas, o tas pats ko noriu, tik truputi pakoreguota). Taigi, kadangi man savarankiskumas labai svarbu, dristu teigti, kad galiu suprasti zmogaus pykti uz laisves ribojima. O bet taciau... pyktis kazkada praeina, kazkada ateina atleidimas.. o bet taciau.. net ir ikalbejus save, kad jau atleidai, kai kazkas "uzkabina" - tai iskyla nuoskauda (jei ji tikra, o ne smulkmena), bent jau man taip yra.
Vienu aspektu galeciau sutikti - i ta pati dalyka galima ziureti is visu pusiu ir matyti arba juoda arba balta, o jei is kampo ar ratu - tai ir spalvota.

Donatuke, labai butu faina, jei pasisakytum. Moteros prirase ivairiu klausimu
Tikrai idomu. Cia nedaug ivaikintu yra.. faina, kad uzsukai

na diagnozių čia niekam neišrašiau. Nesipainiok. Nesuplak visko į viena. O dėl vaikystės- aš ją žinoma turėjau. Ir labai puikią, ir lėlėm žaidžiau- ilgai žaidžiau. Maskvon dar vežiausi. Ir aš kai noriu tingiu, kai noriu netingiu. Ką noriu - tą darau. Pareit namo nebijau iš niekur. Laisvės man niekas neribojo, ir aš jos niekam neriboju. Mama rūpinuosi , sesers dukra kiek galiu tiek, kitos sesers auginam abi tuos vaikus ir nieko iš jų nelaukiam, ba mumis rūpintis dar nereikia.
Kažkas užkabina ir skauda. Bet kieno tie skauduliai problema? Kas jai ten turi rūpintis- puoselėti kad bujotų jei nori, arba kaaaip tik gydytis juos. Ne iš kitų reikalaut reikia o iš savęs. Aš rašau taip kaip rašau ir kitokia nebūsiu. Veido graudulingo nenutaisau niekada ir nenutaisysiu. Veidmainiaut nemoku ir noro neturiu tokio. sakau taip kaip matau ir taip kaip girdžiu. Ir kadangi aš matau iš visų pusių, man taip atrodo kad iš visų- visada stengiuosi parodyti tą kampą, kurio pasakotojas pats matyti nenori, arba jis jam dabar nenaudngas ar negražus. Visada stengiuosi matyti visumą, nes tik pilnas vaizdas yra tikras. Ką dabar padarysi, kad ne visiems jis pilnas patinka. Išgirdus ir išklausius kaip ten buvo su kažkuo- visada noriu žinoti ir ką darė tas kas pasakoja. Pvz. jei mano vaikas grįžta su guzu kaktoj, tai neskambinu mokytojai sakyt ko tą mano vaiką- muša.Pirmiausia išklausius raudas- klausiu o tu ką darei. Nu ir būna taip, kad irgi darė. Piršto nekrutinu. Ir konfliktus palieku išsspręsti patiems. Ir išsisprendžia.
Tai va, pasiklausius Donatukės pasakojimo kaip ją sriaudė, o ji ščyrai kalausė ir tupėjo po šluota- nugis netikiu ja todėl, kad neatrodo man jog čia įvaiinimo bėdos. O tu jei tiki jog čia įvaikinimo bėdos tai ką dabar.

Buvau nusprendusi daugiau cia neuzsukti, nes kazkodel visai nesuprantu tokios reakcijos i mano pasakojima.. na galima aptarti zmogaus isgyvenimus (tiksliau butu pasakyti vos kelias mintis is gyvenimo) bet pulti.. ar dabar gincytis "kokia as veidmaine, scyra ar dar kitokia" asmenybe niekas teises neturi.. nes niekas mano gyvenimo negyveno. Pasakojau taip kaip buvo, nieko neisgalvojau. Zodziai "nenoriu ju nei akyse matyti" - nereiskia mano neapykantos, nes viskas jau praeityje.. nenoriu ju matyti ar bendrauti ne del vaikystes, ne del tuometiniu mano isgyvenimu. O del pastaruju gyvenimo metu. Ir kadangi cia jau ne vaikyste, o suaugusiu gyvenimas, tai ir nepasakosiu priezasties. (mielu noru sutvarkyciau si "nebendravima" tik jauciu, kad vargu ar pavyktu atkurti nuosirdzius santykius, nu bet laikas parodys kaip yra, dabar man lengviau taip kaip yra)
Toliau del lepinimo, taip galiu pripazinti , kad buvau lepinama ir man negeda.. bet tikrai niekas uz mane darbu nenudirbo: puikiausiai tvarkiausi tiek nuosavam name (mano pareiga buvo ji sutvarkyti visa i savaite viena karta) , tiek moku visus lauko darbus ( net siom dienom neprasciau tvarkausi savo sodyboj), vaikystej auginau triusius.. turejau ju apie 20 .. jei kas ka nors panasasu daret, tai tikrai zinosit, kiek ten reikejo ne tik kasdienio darbo , bet ir fizines jegos.. Dazniausiai visgi padedavau savo iteviui.. abu "taisem" masinas, tvarkydavom soda, ir visa kita... Taigi darbiniu igudziu man jie dave.. ir dar karta pabresiu, kad skriaude labiau psichologiskai, nei fiziskai.. ir tikrai zinau kad biologinese seimose buna daug baisesniu istoriju.. bet.. as savo vaikyste ir paauglyste atgyvenau tokia kokia ji buvo - niekam nesiskundziau , priesingai labai ieskojau tu zmoniu geru savybiu ir nuolat juos aukstinau.. gyriau.. teisinau.. tai vat siai dienai jau budama suaugusi galiu jums pasakyti , kad as juos islepinau.. kai tuo tarpu man uzaugus nuolat pareiksdavo , kad as nemokesiu to padaryti, nemokesiu darbe dirbti, nemokesiu su zmonemis bendrauti ir pan.. Viska as moku tikrai ne prasciau uz ponia Alfija viskas tvarkoj su mano psichika ) ir as tikrai nesu verkslenanti asmenybe.. labai mazai zmoniu is vis zino mano istorija. Nes tu bedu, kurias as laikiau bedomis , kiti nesupranta , tik del to kad neturi tokios patirties..
Esu pakankamai issilavinusi ir savo darbuose, juolab ivaikinimo klausimais - nepainioju nei su savo isgyvenimais, nei su asmeniniu gyvenimu, tai butu ne tik neetiska, bet ir neprofesionalu.. galu gale nesu ivaikinimo istaigos legali darbuotoja, tik padedu ju komandai. Ne mano parasas ant galutinio nutarimo. Dalyvavau keliose stovyklose , ir ten bendravau su fantastiskai zmonemis ivaikinusiais vaikucius. Jie puikiausiai suprato mano patirti ir dalinosi savo problemomis.. taigi nereikia is parasyto posto istraukineti po sakini ir ji nuteisti arba isteisinti..
Ir jau paciai pabaigai: nekreipiant tokio didelio demesio i pirmaji asmenini posta, noreciau, kad suprastumet mano minti.. As esu uz tai -
1. kad vaikui nuo pat vaikystes (nuo to momento, kai jam iskyla poreikis) butu atskleista kaip galima svelniau tiesa, visa informacija butu pagrysta faktais, be fantaziju ir be melo.
2. Kad augant seimoje, tas vaikas jaustusi saugus ir kad juo butu pasitikima, taip kaip mes sugebame pasitiketi savo biologiniais vaikais. Kartais gal net avansu.
3. Kad nebutu lipdomos etiketes, "tu turi alkocholikes genus" ar pan, jei tam visiskai nera pagrindo.
4. Kad su vaiku nebutu elgiamasi kaip su daiktu " as ji pasiemiau ir padarysiu panasu i save " .. juolab kad vaikucio genai gali diktuoti sava temperamenta, savus polinkius ar pomegius.
5. Kad su vaiku butu nuosirdziai bendraujama jam svarbiais klausimais "is ko paveldejau akiu spalva", "i ka as panasus" , "kas isrinko man varda" , kas mano proteviai ir pan.. su tokiais klausimais vaikai susiduria mokykloje.. ir nors mums atrodo tai smulkmena - vaikui tai gali virsti tragedija.
6. Kad vaiko nuolankumas, ar pripazinimas nebutu perkamas zaislais, pramogomis.. juolab, kad nebutu prikisama, kad jis uzauges bus uz tai skolingas.

7. Kad ir kaip sunku kalbeti apie vaiko saknis, bet visa gyvenima turime isklausyti toki vaika ir pasistengti suprasti jo smalsuma ir poreiki tai informacijai .. jokiu budu, nereikia manyti, kad surades savo saknis, jis jus paliks ar issizades jusu seimos.. meile per viena diena neuzgesta, jei ji buvo kuriama ir puoselejama istisus desimtmecius.
8. Nezinia , nezinomybe - yra pati didziausia bausme zmogui. Pilna ta zodzio prasme gali susirgti ir sizofrenija , jei esi jautrus ir dar tavo fantazija skatina ivairus pasakojimai, nebuti prasimanymai apie tave, tavo saknis, tavo gimima, gimdytojus.. Jei manote , kad jus esate vissikai tam abejingi , tai tegaleciau pasakyti, kad kazko jumyse truksta. Sveika asmenybe moka tiek save myleti, tiek isijausti i kita zmogu, tiek saves gaileti , tiek saves nekesti.. visa tai yra zmogiska ir sveika.. jei viskas harmoninga.
Taigi labai linkiu jums atlaidumo, empatiskumo, jautrumo ir tiesiog susitvardymo pries drebiant teisybe kitiems i akis.. ne visada ta teisybe zmogu gydo..

P.S. Myliu savo itevius,taip kaip jie mane to ismoke. Daznai juos prisimenu ir linkiu jiems sveikatos bei ramios senatves.. gaila, tik kad jie nenori "ne ju kraujo" anuku .. kad asmeniniai charakterio bruozai nenumaldo ambiciju, negirdi mano nuosirdziu noru.. galbut jie serga .. galbut materialinis pasaulis visada buvo svarbesnis uz zmogiskaji. Bet cia ne mano problema. Galiu jiems tik padekoti, kad ismoke mane gyventi taip kaip jie suprato. Visa kita as su metais ismokau pati..

Tos įspdis, kad rašė skirtingi žmonės tuo pačiu nicku... .

... tiesiog skirtingi įgūdžiai ir bendravimo virtualioje erdvėje patirtis. Man taip pat dažnai rašant spontaniškai nepavyksta nuosekliai išsireikšti, dėl ko atsiranda loginių šuolių, lieka nepakomentuotų detalių – tarpų bet kokiai interpretacijai

Ačiū Donatukei parašė analitinį straipsnelį, paaiškinantį ir papildantį fragmentišką spontanišką raišką. Ačiū, kad sugrįžai

Kad pateisinciau savo pirmaji posta, kodel jis buvo toks neigiamai emocionalus, galiu tik parasyti jums, tomis dienomis mane surado tikras brolis.. papasakojo tikra praeities istorija, ar bent tokia, kokia jis issiaiskino. Jis uz mane vyresnis, todel tikiu jo pateikta informacija.. Tiesos jis ieskojo daug metu ir viskam rado faktini paaiskinima, irodymus. Va tos dienos jausmu antpludis tiesiogiai atsispindejo mano poste.. dabar as jau baigiu nusiraminti, suvirskinti pateikta info, ir suvokti praeities istorija.
Ir labai dziaugiuosi, kad mane atrado , nes jau zinau, kad mano liga vardu "nezinia" - pasitrauks.. as patenkinsiu savo zmogiska smalsuma ir jo padedama atsakysiu i visus savo klausimus , kurie man drumste ramu gyvenima
Taigi - linkiu ir jums dziugiu gyvenimo atradimu bei vidines harmonijos (kurios man gal ir truko)
Atsiprasau zmogiskai, jei kam sukeliau baimiu ar neigiamu minciu apie ivaikinima ir ivaikinimo problemas.. Is tiesu galiu jums tik parekomenduoti kreiptis i ivaikinimo tarnyba ir per juos registruotis bei dalyvauti saskrydziuose, kur sutiksit su panasiais rupesciais susiburusias seimas.. ir pasidalinsite ne tik savo , kaip iteviu problemomis bet ir geraja patirtimi..
Laikmetis pasikeite, viskas tik i gera..

Aciu uz supratima

Bet vargšai įtėviai. Jie tikrosios taip ieškomos tiesos apie vaiko praeitį net nežino .... Kaip palengvinti tą nežinią, jei ir pats nežinai... Turiu surinktus tik trupinius, kuriuos žinoma jai kada nors parodysiu, bet.....

...jeigu kažką ir žinai, bet viskas labai komplikuota ir esi nepasiruošęs. Pavyzdžiui, aš jau žinau kad mano mažutė turi biologinę sesę (tos pačios mamos). Ir ką man su tuo dabar daryti? Aš negaliu daugiau nei galiu. Sesė jau pas kitus žmones. O manoji svaigsta apie sesę - ji nori sesės (čia kad aš pagimdyčiau). Ir ką ? Surasti tą šeimą ... ir pasakyti - va, čia tavo sesė, bet jūs ir toliau gyvensit atskirai.