Šeimos instituto krizė

Negi tikrai manai, kad jei mama, užuot namuose auginusi vaiką iki trejų metų pati, pusei dienos jį paliks su aukle, o už tai gaus pinigų auklės darbui apmokėti, sumažės skyrybų? Kaip tas pusės dienos darbas veiks sutuoktinių santykius, ar jie nuo to pasidarys vienas kitam artimesni? Moteris juk ir taip gali rinktis – dirbti ar sėdėti namie. Įstatymai (bet nebūtinai darbdaviai) jai ir dabar leidžia dirbti ne visą darbo dieną. Šeimų modeliai, jų nuostatos dėl darbo labai skirtingi, bet dar negirdėjau, kad koks vyras būtų prisipažinęs, jog išėjo pas kitą todėl, kad jo žmona sėdėjo namie su vaiku iki trejų metų
Enija, gal turi kokios statistikos, kad šeimos, kuriose moteris dirba pusę darbo dienos, neišyra?

Man regis kad per daug norim - ir kad butu gerai, ir kad ilgai... As linkstu prie isvados kad tai (ir gerai ir ilgai) ISVIS neimanoma..

Na vaikai augdavo TA PRASME be mamos ir baudziavos laikais. Jai reikedavo ir uki priziureti, namus tvarkytis ir laukuose dirbti. Tai laikais niekas negalvodavo, kad su vaikais pamokas ruosti reiketu ar dometis ju paaugliskom problemom...

Savune, o kodel tavo manymu skyrybu daugeja? Klausiu ne todel, kad nesutikciau su tuo ka rasai, tiesiog idomu, nes kol kas visoms priestarauji (su tuo ka rasai visiskai sutinku), bet savo nuomones neissakei.
Manyti, kad kai moteris finansiskai jausis nepriklausoma sumazes skyrybu - absurdiska. Manau ju kaip tik del to ir daugiau, nes tai leidzia ekonomines salygos, nerisa butas, finansai - gali nebijoti likti ant ledo issiskirdama, nesi priklausoma nuo vyro. Manot tais laikais kai skyrybu priezastis galejo buti tik mirtis, moteris buvo laimingesnes? Istekedamos uz to ka tevai isrinkdavo ir vilkdamos ta laza iki gyvenimo galo?
Manau butent del to, kad siandieninei vartotojiskoj visuomenei labai gajus laimes kultas ir padaugejo skyrybu. Kam kankintis, kai visos massmedios skelbia - buk laimingas. Pirk musu majoneza ir busi laimingas, turek musu automobili ir tikrai busi laimingas. Manau tos nuostatos persikelia ir i seimos institucija. Kam kankintis, kam spresti problemas, kai galima tiesiog nuo ju pabegti. Na, o ekonominis gerbuvis tik sudaro salygas tai igyvendinti.
Neturiu nuomones ar tai gerai, ar blogai. Gal ateities seimos modelis bus seima, kuri egzistuoja tik tol, kol reikia siek tiek paauginti vaikus. Sakykim 12 metu ir bus norma, kad jie issiskirs ir kurs naujas seimas naujiems zmonesm kurti... O gal ateityje seimos juridiskai apskritai neegzistuos. O bus tik sutartis tarp keliu zmoniu prisiimti bendrus isipareigojimus vaikams auginti? Juk meile isties netrunka amzinai. O gal kaip tik viskas gris prie tradiciniu seimos vertybiu.
Bet kuriuo atveju baikit mergos kaltint tik vyrus: istizeliai, islepeliai, eina kur graziau ir skaniau...

Mano mama irgi labai stengesi: visus seimos kampus laike, vyro jai praktiskai nereikejo. Laike ji salia, nes skaite, kad vaikui reikalingas tevas. Rupinosi manim, aukojo, savo gyvenimo neturejo... Manai nuo to, vaikas - as, laimingesne buvau? Iki siol nori mano gyvenima gyventi... (ateinu pas ja i namus, nusiimu batus, ji pirma ka daro ciumpa man uz pedu ziureti ar nesaltos :-D butu juokinga, jei nebutu graudu) jauciu amzina kalte pries jos auka... negaliu atsikratyti to kaltes jausmo, kuris man smarkiai trugdo. As noriu buti - as, noriu, kad motina suprastu, kad ji yra irgi - as, ir mano vaikas yra - as. Ir tik tada gali buti normalus, pagarba ir meile paremti santykiai. O ne tada kai as, tai mano vaikas, as - tai mano vyras. Mes esam indivualistai is prigimties, vienisi. Ir susiniveliuoti kitame nera normalu, net jei tai tavo vaikas.

mazas gimstamumas ir skyrybos - ne vien musu salies problema, pavadinciau net globaline daugiau maziau issivysciusiosia salyse, ten kur moterys save suvokia asmenybe. tiesiog vertybiu skale ne seimos-vaiku naudai. o ar kalta del to moteris? ta, kuri simtmecius buvo laikoma reproduktore, beveik beverte mokslui, kulturai... kiekviena paaugle (prisiminkit save) uzduoda sau klausima: kodel visur tik vyrai vyrai? jei as moteris, tai ka-antraruse? islaikoma vyro? pereksle? Ir aisku protestuoja: ne! as kitokia! as kovosiu, dirbsiu, pati save islaikysiu, irodysiu jiems visiems!!! o seima, vaikai... ar tai buvo kada nors vertinama? juk mamos darbas neturi isliekamosios vertes kulturoje... ir tuo labiau-ar tai -darbas? man atrodo, butent ir turetu pasikeisti poziuris i motinyste- kaip i darba. juk tie patys kulturos mokslo pasiekimai, kuriais taip didziuojasi vyrai, bus beprasmiai, jei moterys atsisakys pasvest save seimai ir motinystei ir apskritai tureti seima-gimdyti.

Jei žinočiau kodėl, būtinai paaiškinčiau (juk neslėpčiau nuo žmonių tiesos, kurios dar niekam nepavyko atskleisti? ). O prieštarauju todėl, kad randu argumentų prieš ir noriu juos išsakyti. Beje, daug kam ir pritariu, tik to pritarimo neafišuoju, nes tai neskatina diskusijos.

Bet pagalvoti galima. Pirmiausia – kodėl skyrybų nebūdavo anksčiau? Apsiribokim krikščioniškais kraštais, nes apie kitas civilizacijas ir kultūras spręsti trūksta išmanymo. Santuokos sakramentą suteikdavo Bažnyčia, ji nurodydavo ir santuokos trukmę – „kol mirtis išskirs“. Paprasčiau sakant, skyrybų faktas ir procedūra išvis nebuvo numatyti. Kas likdavo sutuoktiniams, ėmusiems nekęsti savo antrosios pusės (meilės nejautimas nebuvo aktualu, nes meilė ir nebūdavo santuokos priežastis)? Arba su tuo susitaikyti, arba bandyti išspręsti problemą neteisėtu būdu.
Susitaikymą dažnai lemdavo tas faktas, kad namų ūkiui išlaikyti ir tiesiog išgyventi (taip pat ir vaikams užauginti) reikėdavo abiejų – žmonos ir vyro – pastangų. Be to, abu sutuoktiniai paprastai būdavo iš tų pačių apylinkių, kur vyraudavo panašios vertybės ir pažiūros, tad neretai tarp jų atsirasdavo pasitikėjimas ir prieraišumas. Jei neatsirasdavo, vyras savo pyktį išliedavo smurtaudamas, girtaudamas ir pan. Jei moteris jausdavosi stipresnė, ji taip pat galėdavo elgtis agresyviai, žeminti vyrą kitų akivaizdoje.
Bet ne visada su žlugdančia ar tiesiog nenaudinga santuoka iki senatvės būdavo susitaikoma. Juk galima, pvz., sutuoktinį tyliai pamažu nunuodyt, ir toks „skyrybų“ būdas nebus laikomas skyrybomis (ar matėte filmą „Itališkos skyrybos“ )? Ten, kur nesirūpinta, kaip išgyventi, tokia sakralinės frazės „kol mirtis mus išskirs“ „interpretacija“ buvo dažnesnė. Prisiminkim Europos šalių valdovus ir kitus didžiūnus.
Bet gana grupuot, laikas apibendrinti Taigi santuokos anksčiau būdavo kuriamos ekonominiu pagrindu, nes taip būdavo lengviau išgyventi. Be to, Bažnyčia smerkė vaiko gimimą ne santuokoje. Skyrybų ji nepripažino.

Paskui atsirado civilinės santuokos institutas. Jame buvo įteisintos skyrybos. Padidėjo žmonių mobilumas, atsirado galimybių susirasti antrąją pusę ne vien savoje parapijoje, su skirtingu auklėjimu, skirtingom pažiūrom, skirtingais poreikiais, tiesiog skirtinga gyvensena. Pasikeitė ir vertybės – imta tuoktis iš meilės. Meilė, kaip žinia, nepaiso skirtumų: „karalius“ gali įsimylėti „virėją“, o „princesė“ – „arkliavagį“ (anksčiau mezaliansas buvo pajuokiamas ir smerkiamas). Be to, meilė iš anksto neperspėja, kiek laiko ji truks (tuo metu atrodo – amžinai). Ir štai – vieną dieną pajunti, kad gyveni su visai svetimu žmogum. Ar turėtum ir toliau su juo gyventi?
Ir čia vėl išlenda užmirštas, bet niekur nedingęs ekonominis aspektas. Vyras visada būdavo šeimos galva, maitintojas. Palikti žmoną ir vaikus, nors jiems nieko nebejaučia, būtų nemoralu, nes jis jiems reikalingas pirmiausia kaip aprūpintojas. Atsiranda turto dalybos, atsiranda alimentai. Moteris pradeda dirbti. Sovietų Sąjungoje tai pasidaro norma – dirbti privalo visi, kitaip gresia straipsnis už veltėdžiavimą. Abu suaugę santuokos nariai turi savo lėšų. Moters bent dalinis ekonominis savarankiškumas paskatina ir vyro vaidmens kitimą – jis jau nebėra tas, nuo kurio priklauso visos šeimos išgyvenimas. Jis jaučiasi mažiau atsakingas. Šeimos modelių įvairovė, parama vienišai motinai palengvina apsisprendimą. Moteris savo ruožtu nebesijaučia privalanti kęsti tai, kas jai nepatinka, kas ją žlugdo fiziškai ar emociškai. Ir, galimas daiktas, kuo šie procesai stiprėja, tuo ir skyrybų gali būti daugiau. Nors paskutiniu metu aš to nepastebiu. Mano aplinkoje kaip tik skyrybų buvo daugiau sovietiniais metais, mano tėvų kartoje, o ne maniškėje. Dabar aš tik pastebiu, kad daugėja nesusituokusių, bet kartu gyvenančių porų. Būtų puiku, jei kas nors pateiktų statistinių duomenų būtent apie dabartinį laikotarpį.

Beje, jeigu atgimtų buvęs Elizabetos skyrelis ir ten būtų kviečiami padiskutuoti žinomi žmonės ar net ir nežinomi kurios nors srities specialistai, aš siūlyčiau pakviesti Artūrą Tereškiną, kuris tyrinėja vyro vaidmens kitimą. Manau, tai, ką jis galėtų papasakoti (o jis yra ištyręs ne vieną vyrų apklausą šiuo aspektu), padėtų mums geriau suprasti vyrų elgesį apskritai ir galbūt kiekvienos iš mūsų vyro konkrečiai.

Ar nori pasakyti, kad atsiradus vaikui moteris pradeda gyventi tik del jo?

Is cia ir skyrybos - moteris gyvena tik del vaiko, atsisakydama saves ir uzmirsdama vyra. Kam tokia reikalinga? Kad kada nors vaikas prikistu, jog mama nieko nepasieke, o tetis teisus, kad pas veiklia ir protinga isejo?

Cia pavyzdys is artimu draugu seimos.

Lietuvaites, dar jums mazai?! Galite minimum metus laiko auginti savo atzalas darbo neprarasdamos ir pasalpa gaudamos - mazai?!

Toli vaziuoti nereikia - iki Vokietijos - kur rasite visai kitokia situacija ir moteris, isvis neauginancias vaiku.

...Tiesiog nebeliko nieko, kas skatintu santuokos issaugojima. Vienas Lietuvoje populiarus rasytojas parase, kad "Meile trunka trejus metus" - ir visi tuo tiki. Visi izymus Lietuvos zmones skiriasi, tuokiasi ir tuo didziuojasi. Atsivertus spauda praktiskai neberandi straipsniu apie neissiskyrusius zmones. Ir tai tampa gyvenimo norma. Blogai kartu? -> Skyrybos. Apie santuokos terapija niekas nebekalba.

Puikus straipsnis sia tema kaledineje "Laimoje" - apie zmonu keitimo meta. Esme: jaunysteje vyrai i zmonas renkasi amazones, veliau jiems prireikia romiu pyragu kepeju, taciau romiosios po vestuviu tampa vyru nesidominciomis furijomis, o galiausiai vyrai prisimena savo buvusias zmonas amazones, kurios per issiskyrimo laikotarpi padaro karjera, sukuria laimingas naujas seimas ir i buvusius sutuoktinius net neziuri. Straipsni rekomenduoju.

O vyrai isties moteriskeja. Ir del to kaltos visu pirma ju mamos, kurios ne atsakingus vyrus, o aikstingas ir islepintas mergaites isaugino.