QUOTE(wovere @ 2005 11 24, 11:17)
Nemanau, kad vieninga nuomonė gali būti 
Skaitydama labiau prijaučiu Ievai S, nes kaip tik mano aplinkoj vyksta tokie dalykai - mamelė egoistė (kuriai nerūpi niekas apart ją pačią), kuri nuolat palikinėja vaiką su kuom tik gali, kelioms dienoms, kitiems demonstruoja savo meilę vaikui, o kai lieka šalia pačių artimiausių, parodo tikrąjį veidą. Na ji yra žmogus, kuriam vaikas tikrai nerūpi, reikia jai nuolat visur lakstyti, išeiti, baliai vakarėliai, darbas (kuris beje apmokamas prasčiau, nei tenka mokėti auklei), ir visa tai tęsiasi nuo pat vaiko gimimo, gal kokių 3 mėn. Aš tam visiškai nepritariu. Na sakykit ką norit, bet mama turi aukotis kažkiek. Negi tikitės pagimdyti vaiką ir gyventi toliau kaip gyvenot, nes nenorit depresuot, būt nelaimingos. Bet ar tam vaikui bus geriau, jei net nesupranta, ką žodis mama reiškia, o tetas ir aukles myli labiau nei mamą, kuri tik iš jų sužino, kada vaikas vaikščioti pradėjo, arba kalbėti.
Skaitydama labiau prijaučiu Ievai S, nes kaip tik mano aplinkoj vyksta tokie dalykai - mamelė egoistė (kuriai nerūpi niekas apart ją pačią), kuri nuolat palikinėja vaiką su kuom tik gali, kelioms dienoms, kitiems demonstruoja savo meilę vaikui, o kai lieka šalia pačių artimiausių, parodo tikrąjį veidą. Na ji yra žmogus, kuriam vaikas tikrai nerūpi, reikia jai nuolat visur lakstyti, išeiti, baliai vakarėliai, darbas (kuris beje apmokamas prasčiau, nei tenka mokėti auklei), ir visa tai tęsiasi nuo pat vaiko gimimo, gal kokių 3 mėn. Aš tam visiškai nepritariu. Na sakykit ką norit, bet mama turi aukotis kažkiek. Negi tikitės pagimdyti vaiką ir gyventi toliau kaip gyvenot, nes nenorit depresuot, būt nelaimingos. Bet ar tam vaikui bus geriau, jei net nesupranta, ką žodis mama reiškia, o tetas ir aukles myli labiau nei mamą, kuri tik iš jų sužino, kada vaikas vaikščioti pradėjo, arba kalbėti.
O šiaip dar turiu prieš akis gyvą pavyzdį, savo artimą giminaitę, su kuria visada buvome ir tebesame ir artimos draugės, draugaujame šeimomis. Šiaip ji yra švelni ir rami moteriškė, bet jos santykis su vaikais man kuo toliau, tuo labiau nepatinka. Ji dirba pakankamai atsakingą darbą valdiškoje tarnyboje, be to, įstojo mokytis, kad gautų magistro diplomą, dar pridėkime du vaikus, pradinukę dukrą ir trimetį berniuką, jau lyg ir visko pakaktų, pinigų tai tikrai, nes vyras turi labai gerai apmokamą darbą. Tai ji nusprendžia, kad jai dar reikia tobulėti ir pasiima antrą darbą. Rezultate jai lengvai pavažiuoja stogas nuo persitempimo, vaikai, aplinkinių akimis, serga Aštriu Dėmesio Stokos Sindromu. Niekada nemačiau, kad ji juos pasiimtų ant rankų, pamyluotų, nors tikrai nebara ir nekolioja. Bet visada atvirai reikšdavo gailestį man, kad mano vaikai rankinukai ir juos dažnai nešioju, nors man tas nemaišo gyventi. Jos gyvenimo įsitikinimas - vaikai neturi lipti ant galvos, nes kai juos užauginsi, tau jie nepadėkos, o tu liksi atlieka be savo gyvenimo, suprask, dar ir vyras kur nors pabėgs. Ir man atrodo, kad visų problemų šaknis yra ta, kad jos pačios mama neaugino nė vieną minutę, pagimdžiusi iškart paliko seneliams, aišku, niekur nedingo, buvo šalia, bet atsakomybė gulė ant senelių pečių. Užtat dabar ardosi dėl anūkų, padeda, bet šita grandinė man atrodo užprogramuota ir tęsis toliau.
