Šeimos instituto krizė

#73
QUOTE(zuiqis @ 2005 11 24, 17:42)
Pats nuostabiausias žmogus mano gyvenime sugebėjo sukurti šeimą iį trijų asmenų: (aš apie patį branduolį) savęs, manęs ir mano brolio. Beje, ji dirbdavo iki nakties, kad mes tik galėtume pavalgyti, ar būtume aprengti, tačiau visuomet rasdavo laiko pasikalbėti su mumis, kai mums to reikėdavo (nebekalbu apie šias dienas, kai galiu paskambinti kiekvieną minutę, ar kelis kartus per dieną, ar važiuoti pas ją ir būti, kiek noriu). Čia ne visos tokios, nėra tokių apibendrinimų. Ir manau, kad gerai, kad ji dirbo, stengėsi, turėjo nors truputėlį savo gyvenimo, savo draugų, ir ne viską mums atidavė, ir išaugom mes normalūs protingi (manyčiau) žmonės, kurie garbina savo motiną kaip asmenybę ir kaip be galo gerą ir mielą žmogų.

Čia bėda ne tai, kad moterys dirba, siekia, nori, ieško.. Juk kiekviena pati pasirenka kelią - ir jai tas kelias teisingas. Ir vertinsi ne tu, ne aš ir ne kažkas iš svetimų, o jos pačios vaikai ir vyras. Todėl manau, kad svarbu tik sugebėti suderinti, turėti gerą žmogų (pabrėžiu - žmogų) šalia, ir tikrai šeimą sukurti įmanoma. Tokią, kuri nebyrės, kuri auklės vaikus ir kuriems bus gerai kartu.

Sutinku su Tavimi.
Deja, ne visi stengiasi. Ir auga nelaimingi vaikai.
Atsakyti
#74
QUOTE(Ieva S @ 2005 11 24, 16:22)
Ne, tai nėra blogai.
Blogai yra tada, kai mamai jos interesai tampa svarbesni už vaikų. Blogai, kada mama žino ir girdi tik "aš noriu" ir "man reikia", o ne "vaikui reikia" ar vaikas nori". Deja, ambicingos damos to nesuvokia. Joms atrodo normalu, kad vaikas negauna normalių pietų, kad mama nežino, kaip vaikui sekasi mokykloje, kokios vaikiškos bėdos jį kamuoja. Daugelis moterų net nesuvokia, kad skriaudžia savo vaikus.


Prašytau neįsižeisti - kalbėsiu ne piktai biggrin.gif Jei rašai tiesą - visi tavo vaikai - kol kas tik svajonėse. Todėl bent jau man, kaip tikriausiai ir daugeliui kitų, realiai auginančioms vaikus, tavo pernelyg kategoriški postai kelia šypseną. Graži teorija labai dažnai skiriasi nuo kartais ir ne tokios gražios praktikos biggrin.gif
Kada nors ir tu suvoksi, kad norėdama savo vaikams kažką DUOTI, mama pirmiausia turi tą kažką iš kažkur GAUTI. Pavyzdžiui:
1. Skaityti knygas, kad savo mažyliui atrinktų pačias gražiausias pasakas; mokyklinukui - rekomenduotų dėmesio tikrai vertus kūrinius;
arba 2. Lankyti šokių pamokas, kad galėtų su sūnumi per abitūros išleistuves sušokti paskutinįjį valsą;
arba 3. Sportuoti. Galbūt šia veikla taip sudominti vaikus, kad iš jų išaugs dar vienas Alekna ar Skujytė.
arba 4. Susitikti su draugėmis paplepėti. Whatever, nors ir apie naujausias madas. Kad vėliau galėtų rodyti dukrai pavyzdį, o ne klausytis jos: "Mama, tu vis tiek nieko apie tai neišmanai..."
arba 5. Ištrūkti kartais pabūti su vyru dviese. Kad vaikai suvoktų, jog meilę reikia puoselėti.
Ir tt. ir panašiai. Svarbiausia, mama turi didžiuotis savimi, mylėti save ir vertinti, nes visų šitų savybių ji privalo išmokyti ir savo vaiką. Tai jam reikės eiti per gyvenimą. Netgi tada, kai mamos jau ir nebus.
Atsakyti
#75
QUOTE(Summer @ 2005 11 24, 18:04)
Prašytau neįsižeisti - kalbėsiu ne piktai biggrin.gif Jei rašai tiesą - visi tavo vaikai - kol kas tik svajonėse. Todėl bent jau man, kaip tikriausiai ir daugeliui kitų, realiai auginančioms vaikus, tavo pernelyg kategoriški postai kelia šypseną. Graži teorija labai dažnai skiriasi nuo kartais ir ne tokios gražios praktikos biggrin.gif
Kada nors ir tu suvoksi, kad norėdama savo vaikams kažką DUOTI, mama pirmiausia turi tą kažką iš kažkur GAUTI. Pavyzdžiui:
1. Skaityti knygas, kad savo mažyliui atrinktų pačias gražiausias pasakas; mokyklinukui - rekomenduotų dėmesio tikrai vertus kūrinius;
arba 2. Lankyti šokių pamokas, kad galėtų su sūnumi per abitūros išleistuves sušokti paskutinįjį valsą;
arba 3. Sportuoti. Galbūt šia veikla taip sudominti vaikus, kad iš jų išaugs dar vienas Alekna ar Skujytė.
arba 4. Susitikti su draugėmis paplepėti. Whatever, nors ir apie naujausias madas. Kad vėliau galėtų rodyti dukrai pavyzdį, o ne klausytis jos: "Mama, tu vis tiek nieko apie tai neišmanai..."
arba 5. Ištrūkti kartais pabūti su vyru dviese. Kad vaikai suvoktų, jog meilę reikia puoselėti.
Ir tt. ir panašiai. Svarbiausia, mama turi didžiuotis savimi, mylėti save ir vertinti, nes visų šitų savybių ji privalo išmokyti ir savo vaiką. Tai jam reikės eiti per gyvenimą. Netgi tada, kai mamos jau ir nebus.

BE ABEJONĖS.
aš kalbu apie moters pasirinkimą, kam ji skiria savo gyvenime prioritetą - šeimai ar kitiems dalykams. Ir liūdna pastebėti, kad nemažai moterų vis dėlto pasirenka ne šeimą.
O vaikų kol kas neturiu, deja. Bet ruošiuosi motinystei, kuri, tikiuosi, netrukus, ateis, labai atsakingai.
Atsakyti
#76
QUOTE(Ieva S @ 2005 11 24, 09:57)
O aš nesuprantu, kaip motina, augindama vaiką, gali būti nelaiminga, depresuoti. Išmislas, kad aukojimasis yra savo gyvenimo naikinimas. Dar viena šiuolaikinės moters egoizmo apraiška.
Gamtos taip yra sutvarkyta, kad motina turi būti su vaiku. Juk maitina savo pienu, be to, žmogaus naujagimiai gimsta bejėgiai ir reikalingi globos.


Tikriausiai neturi vaikuciu dar, ar ne taip? Kai turesi savo maza (kai bus ka tik gimes), pamatysi kaip galima depresuoti ir jaustis nelaimingai. As irgi tikriausiai panasiai masciau, kol vaiko neturejau. Nesuprask klaidingai, tai jokiu budu nereiskia, kad kai pagimdei - viskas - dabar tik depresuosi ir busi nelaiminga, laimingos akimirkos su maziuku atperka visas depresijas ir kitus blogus dalykus, bet kartais kai pervargsti, tai oi kiek visko buna... Cia dar gal ir nuo vaikucio priklauso. Na, pamatysi kada nors.

To aukojimosi vaikui irgi nereikia perdeti. Vaikuciui VISA save galbut reikia atiduoti pirmais jo gyvenimo menesiais, bet veliau tas visos saves atidavimas nebetenka prasmes. Kuo didesnis vaikas tuo savarankiskesnis jis tampa. Darzelis, veliau mokykla, draugai tampa labai svarbiais vaiko gyvenime. Nelaikysi gi jo po savo sparneliu visa laika. Atiduodama vaikui visa save, visai nebeturesi laiko sau, o tai irgi svarbu. Nesakau, kad didziaja dali laiko turi skirti sau, galbut ta laika imanoma kazkaip padalinti. Cia jau kiekvienai individualiai.

Vaika auginant, mano nuomone, labai svarbu yra rasti ta aukso viduriuka del to visos saves atidavimo, ka as dabar ir bandau padaryti. Cia, kur as gyvenu, esu daugelio nesuprasta, del to, kad mano vaikas dar ne lopselyje, juk jai JAU 1 metai. Cia visi priprate isgrusti juos i lopselius nuo 7 menesiu. Tai gerai, kad vyras mano toks lietuviskai mastantis ir siuo atzvilgiu man pritariantis.
Atsakyti
#77
QUOTE(Summer @ 2005 11 21, 13:33)
Šįryt draugė prisipažino tvarkanti popierius skyryboms. Neišlaikiusi apsižliumbiau -per tris dienas tokį prisipažinimą išgirdau iš penktos (!!!) draugės/pažįstamos. 4 atvejais iš penkių - vyras susirado kitą. Kartu gyventa nuo vienerių iki 12 metų. Visais atvejais yra vaikas/vaikai. Moteros, jūs man pasakykit, kas, po velnių, darosi?


Analogiška situacija mano draugių-giminaičių rate. Keturios galvoja apie skyrybas, viena jau išsiskyrė.
Amžina kaip pasaulis problema. Jau pavargau ir diskutuot su draugėm.
Galbūt šį laikotarpį reikia nurašyt ''blogam'' mėnuliui doh.gif
Atsakyti
#78
Dar prieš 50 metų žmogus įgijęs žinių, jomis galėjo naudotis visą gyvenimą joms mažai keičiantis. Dar neišmirė karta, atsimenanti laikus be mobilaus telefono, kompiuterio, skaitmeninių fotoaparatų, DVD, CD ir panašių kasdieniškų daiktų. Dviejų metų senumo kompiuteris jau atrodo pasenęs. Moteris, metus laiko praleidusi domėdamasi tik vaiko poreikiais, neturinti laiko ir pinigų sekti technikos ir kitas naujoves, praras darbo įgūdžius ir konkurentabilumą darbe. Šiais laikais kaip niekad tapo aktuali visos giminės parama jaunai moteriai, nes jai neužtenka vien buities ir lengvo plepėjimo su kaimynėmis. Susidaro įspūdis, kad dabar geriau visai netekėti ar augintis vaiką vienai su auklės pagalba.
Kitas labai svarbus dalykas, tai pailsėti nuo kasdieniškos veiklos, nes monotonija tampa varginanti. Šiek tiek atsikvėpus būna daug paprasčiau tvarkytis buityje.
Deja, vyrai irgi tampa vis labiau užsiėmę ir įtraukti juos į buitinius reikalus vis sunkiau. Pati pora vis mažiau ir mažiau turi laiko būti kartu. Taip nejučia atitolstama, nuovargis ir neaiškus darbo pasidalijimas šeimoje skatina konfliktus.
Masinės skyrybos- tai nevilties ir susvetimėjimo rezultatas.
Gelbėti situaciją privalėtų valstybė, nes be šeimos ir augančios kartos- mūsų valstybė taps emigrantų priebėga. Mes pačios galime gelbėti tik savo šeimą. Tik ar mūsų jėgoms tai?
Atsakyti
#79
QUOTE(Enija @ 2005 11 24, 19:51)
Masinės skyrybos- tai nevilties ir susvetimėjimo rezultatas.
Gelbėti situaciją privalėtų valstybė,

Įdomu, kaip? Gal įstatymu uždrausdama skyrybas? rolleyes.gif
Atsakyti
#80
QUOTE(Foxenas @ 2005 11 22, 06:04)

Zinot,  dar niekada nemaciau vyro paliekant "ziezula". Kazkodel vis bega nuo tu perfecionisciu, uoliu dulkiu sluostinetoju, kotletuku kepeju... Ar niekada nekilo Jums klausimas kodel gi sitaip yra???

Vo čia tai bent ohmy.gif O aš ir galvoju, ko jis manęs nepalieka g.gif Ir gražiuoju sakiau, ir piktuoju išrėkiau.
Bėgu gramdyt trobų, gamint vakarienės iš trijų patiekalų su kompotu. Uogienės dar išvirsiu, bo apsižiūrėjau ir pamačiau, kad neturiu kuo... tept ax.gif
Atsakyti
#81
QUOTE(Enija @ 2005 11 24, 20:51)
Dar prieš 50 metų žmogus įgijęs žinių, jomis galėjo naudotis visą gyvenimą joms mažai keičiantis. Dar neišmirė karta, atsimenanti laikus be mobilaus telefono, kompiuterio, skaitmeninių fotoaparatų, DVD, CD ir panašių kasdieniškų daiktų. Dviejų metų senumo kompiuteris jau atrodo pasenęs. Moteris, metus laiko praleidusi domėdamasi tik vaiko poreikiais, neturinti laiko ir pinigų sekti technikos ir kitas naujoves, praras darbo įgūdžius ir konkurentabilumą darbe. Šiais laikais kaip niekad tapo aktuali visos giminės parama jaunai moteriai, nes jai neužtenka vien buities ir lengvo plepėjimo su kaimynėmis. Susidaro įspūdis, kad dabar geriau visai netekėti ar augintis vaiką vienai su auklės pagalba.
Kitas labai svarbus dalykas, tai pailsėti nuo kasdieniškos veiklos, nes monotonija tampa varginanti. Šiek tiek atsikvėpus būna daug paprasčiau tvarkytis buityje.
Deja, vyrai irgi tampa vis labiau užsiėmę ir įtraukti juos į buitinius reikalus vis sunkiau. Pati pora vis mažiau ir mažiau turi laiko būti kartu. Taip nejučia atitolstama, nuovargis ir neaiškus darbo pasidalijimas šeimoje skatina konfliktus.
Masinės skyrybos- tai nevilties ir susvetimėjimo rezultatas.
Gelbėti situaciją privalėtų valstybė, nes be šeimos ir augančios kartos- mūsų valstybė taps emigrantų priebėga. Mes pačios galime gelbėti tik savo šeimą. Tik ar mūsų jėgoms tai?

drinks_cheers.gif drinks_cheers.gif drinks_cheers.gif
Lyg savo mintis skaityčiau.
Kol mūsų valstybė vaikus auginančiom mamom nesuteiks normalių pajamų ir socialinių garantijų, tol šeima pamažu nyks iš mūsų visuomenės vertybių sąrašo. Motinystės pašalpa yra pasityčiojimas - vaiką auginanačios mamos poreikiai, supraskite, mažesni nei dirbančios moters. Ir požiūris į vaiką auginančią mamą maždaug toks - ji vargšė vyro kišenėje sėdinti išlaikytinė, vos ne veltėdė.
Deja, situacija tik blogėja. Mūsų parlamentarai jau keletą mėnesių volioja įstatymų pataisas, kuriomis būtų suteikta daugiau galimybių darbdaviams atleisti nėščiąsias. Siaubas bus, jeigu priims. Jau dabar mūsų darbdaviai tyčiojasi iš būsimų ir potencialių būsimų mamų kaip nori.
Atsakyti
#82
QUOTE(Ieva S @ 2005 11 25, 15:23)
drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif
1. Kol mūsų valstybė vaikus auginančiom mamom nesuteiks normalių pajamų ir socialinių garantijų, tol šeima pamažu nyks iš mūsų visuomenės vertybių sąrašo.  2. Jau dabar mūsų darbdaviai tyčiojasi iš būsimų ir potencialių būsimų mamų kaip nori.


1. Realybė tokia, kad yra ir šeimų, kurios vaikus gimdo tik dėl pašalpos - kad bent kartą per mėnesį galėtų atžalos gimimą gausiai aplaistyti. Gal nutuoki, kaip atskirti tokius "tėvus"? Na gerai, tarkim tau pasiseka ir tu aptinki sistemą, kaip tą padaryti (už tai, be abejo, gauni Nobelio "Karo" premiją unsure.gif ), tada dar turi visiems, ir man taip pat, išaiškinti kuo asocialioj šeimoj gimusio vaiko minimalūs poreikiai skiriasi nuo elitinės? Tiek to jau tie pilstuku gyvi tėvai... Beje, toj pačioj Europos Sąjungoj, į kurią mes taip mėgstam lygiuotis, valstybė mamai moka pašalpą nuo trijų mėnesių iki pusmečio (priklauso nuo valstybės). Vėliau reikia eiti dirbti - taikomis įvairios mokesčių lengvatos, kompensuojami darželiai, o kai kur net auklės.
2. Nereikia visų mauti ant vieno kurpaliaus. Pagrindinis mano atlyginimas - minimalus. Likusius pinigus gaunu pagal autorinę sutartį. Su antru vaiku į tokias, kaip motinystės atostogas, net prašymo nerašiau - Sodra būtų mokėjusi kapeikas. Spėk, kas mane išlaikė visą tą pusmetį? Ogi darbdavys biggrin.gif Ir darbas mano ne valdiškame sektoriuje. Būtų išlaikęs ir ilgiau, bet aš esu iš tų, tavo nemėgiamų, kurioms svarbūs ir vaikų, ir pačios poreikiai.
3. Enija, esi teisi, kad pirmiausia reikia susitvarkyti savame kieme, t.y. stengtis puoselėti savo šeimą. Nes "valstybė - tai skirtingos kultūrinės ir religinės patirties, įvairių tautų ir genčių geopolitinis junginys, taikiai sugyvenantis geografiniame krašte - Lietuvoje". Visus šiuos žmones sieja dar vienas, mano galva, labai svarbus dalykas: visi jie užaugo šeimose.
Atsakyti
#83
QUOTE(Ieva S @ 2005 11 25, 15:23)
Kol mūsų valstybė vaikus auginančiom mamom nesuteiks normalių pajamų ir socialinių garantijų, tol šeima pamažu nyks iš mūsų visuomenės vertybių sąrašo.

Tik noriu priminti, kad mažiausias gimstamumas ir daugiausia skyrybų, taip pat daugiausia vaikų, gimstančių nesusituokusioms poroms, yra Vakarų ir Šiaurės Europoje, o tiems kraštams kaip tik būdingas ekonominis pajėgumas ir socialinės garantijos.
Atsakyti
#84
QUOTE(Savūnė @ 2005 11 24, 21:51)
Įdomu, kaip? Gal įstatymu uždrausdama skyrybas? rolleyes.gif

Sudaryti sąlygas moteriai iki trejų metų auginančiai vaiką, dirbti nepilną dieną, bet gauti pilną atlyginimą- taip vaikas gautų išlaikymą, o moteris galėtų nesijausti išlaikoma vyro ir nesidraskyti tarp buities, šeimos, vaikų.Tai galėtų būti kokie nors gyvybės draudimo formos finansavimai ar kas nors panašaus, nes sveika darbinga moteris valstybei turėtų būti vertybė, o ne problema.
Atsakyti