Šeimos instituto krizė

Vaje, Savune :-). Klausdama net nesitikejau tokios issamios paskaitos, nors viskas lyg ir zinoma, bet vis tiek idomu buvo :-).

Beje tu teisi, kai as apsvarsciau savo artimu zmoniu rata irgi neradau skyrybu pertekliaus. Gal cia tam tikrame sluosknyje zmoniu tai populiaru...

Labai įdomiai rašai, gal galėtum pratęsti. Jaučiu, kad esi gerai išprususi toje srityje.
Gal gali nuorodas duoti kokiį autorių, nes tema įdomi tačiau paieškoms tingiu skirti laiko.

Kaip ir ne Profesijos įvairios - nuo smulkaus verslininko iki teisininkės - ir su "tuo" sluoksniu, apie kurį, kaip aš spėju, kalbi, nieko bendra neturi.

Nežinia, kodėl šeima nyksta iš visuomenės vertybių sąrašo. Diskutuoti galime daug, bet iš tiesų... ką mes žinome...?
Konstitucijos 38 straipsnio 1-2 dalys: "Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę". Gryna deklaracija be jokio atspindžio mūsų visuomenėje.
Niekaip nesuprantu, kodėl susituokę žmonės, susidūrę su eimyninėm problemom, taip dažnai pasirenka gal ir ne lengviausią, bet patogiausią išeitį - skyrybas. Juk ne visi vyrai geria, smurtauja, pas mergas laksto.
Man atrodo, kad dabar daug žmonių tuokiasi neapgalvotai ir skubotai. Ir, paradoksas, tai dažniausiai būna ne ką tik mokyklą baigę jaunuoliai, o gana patyrę žmonės.

Trenkti durimis ar nubėgti pas kitą yra lengviausia. Įdomu, kuriuo atveju pora yra labiau neatspari išbandymams: ar susituokę ar tik susimetę. Juk dabar gyvena ne viena pora neišsiskyrę su savo sutuoktiniais, tačiau turintys faktiškai jau kitą neįregistruotą santuoką su kitu partneriu, augina vaikus, turi namus. Kažkokia maišalynė gaunasi ir kas dėl to kaltas. Ne kartą susidūriau su tokiu kitų žmonių lengvu požiūriu ir tik vieno nesuprantu, o kaip vaikai? Ar vaikai nėra tas stimulas susituokti, jei jau kartu gyvena.
Dėl katalikiškų šeimų anksčiau, tai irgi ne stebuklas buvo ir mūsų senelių laikais- tada buvo ėjimas pas meilužes, o dabar gal jau artėjame prie musulmoniškos daugpatystės, esu girdėjusi, kad žmogaus prigimčiai tai artimiausias poravimosi modelis.

1. Ką išsiaiškiname bediskutuodami, tą ir žinome
2. Nesutinku. Netgi manau, kad dabar valstybė globoja labiau negu bet kada anksčiau (kaip valstybė globojo šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę XIX a.? o nepriklausomoj tarpukario Lietuvoj?). Ir būtent todėl nerandu ryšio tarp valstybės globos ir skyrybų skaičiaus.
3. Kokias šeimynines problemas turi galvoje? Visišką tarpusavio nesusikalbėjimą, suvokimą, kad negali išbūti su tuo žmogum po vienu stogu, nes jis viskuo viskuo tave erzina? O ką reiktų daryti – kankintis visą gyvenimą? Ir jei skyrybos iš tiesų patogiausia išeitis (nors aš manau, kad dažnai ji būna nė velnio nepatogi, nebent žmogus jau yra suplanavęs gyvenimą su kitu), tai kodėl reiktų tapti mazochistu ir rinktis pačią nepatogiausią?
O dėl neapgalvotų santuokų su tavim sutinku. „Mama, aš jį myliu ir už jo ištekėsiu.“ Daugiau minčių apie tai, kaip kartu gyvens, paprastai nekyla. Ne apie materialinę pusę kalbu, ją galima susikurti. Kalbu apie tai, kad reiktų pagalvoti, kas bus bendra tarp tavęs ir tavo vyro/žmonos, kai aistros išblės. Maždaug: ar aš norėčiau gyventi su tuo žmogum bent kaip su kambarioku, jei jo nemylėčiau?
Kai apie senus laikus rašiau, tai ne paskaitą skaičiau ir visai nesu toj srity išprusus. Tiesiog, kai apie kokį reiškinį galvoju, bandau prisiminti jo kontekstą, šiuo atveju istoriją. Tai va, tais „neskyrybų“ laikais moteris tekėdama galvodavo: „Geras ar blogas, bet jis bus man visam gyvenimui. Net jei mano širdis alps pamačius kitą, vis tiek mano vyras bus tik šitas.“ Su tokia lemties nuostata lengviau glaistyt charakterio aštrumus ir kitus konfliktus sukeliančius dalykus. O dabar galvojama taip: „Bus blogai – taigi visada galėsiu išsiskirti.“ Žinoma, ir būna blogai, rask tu šeimą be debesėlių.

Mano dardavys neseniai priėmė į darbą nėščiąją. Kad Tu matytum, koks pasipiktinimas kilo kolektyve. O jam tai nebuvo argumentas jos nepriimti - tiesiog jam reikėjo specialistės. O tai, kad po pusmečio ji išeis motinystės atostogų, jam neatrodė problema.
Deja, tokių darbdavių - vienetai. Dauguma nenori net jaunos neseniai ištekėjusios moters priimti, nes į tokią žiūrima kaip į kažkokią planų griovėją, kuri tuoj pat prisigimdys vaikų ir pridarys problemų. Aš jau nekalbu apie mamas, auginančias mažus vaikus. Pirmas potencialių darbdavių klausimas joms būna: kas slaugys tavo sergantį vaiką. O ir nėščiųjų atleidinėjimas prigrasinant pasirašyti, kad neva išeina savo noru, yra vieša paslaptis.

Kita problema yra niekuo nepaaiškinama visuomenės tolerancija visokioms kekšėms šeimų ardytojoms. Juk yra tipažas moterų, kurioms didžiausias gyvenimo malonumas yra vilioti ir suvilioti vedusius vyrus. O po to palikti ir ieškoti kitos aukos. Jos kaip gyvatės užuodžia, kada šeimoje yra problemų ir imasi veiksmų. tokias reikia. O bobiškuose žurnaluose jos pateikiamos vos ne kaip herojės, šaunios ir "kietos" panelės. Tas per gerklę lendantis subinės kultas, įkyriai mums brukamas žiniasklaidos, yra šlykštus.

nu nei vienos nepažįstu

Yra tokių. Patikėk. Ir nemažai.
Ir džiaukis, jeigu nepažįsti ir neteko skaudžiai susidurti.

amžina problema - šeiminykštis - asmeninė nuosavybė ribotam vartojimui ar laisva asmenybė, pasirenkanti kokias nori vertybes kekšes ir kekšinus

O as pazystu ir ne viena ir vos savo kailiu nepatyriau tos nelaimes o labiausiai stebina tai kad jos kaip jaucia kada gali pats palankiausias laikas joms pasirodyt ir viska sugriaut

arba tavo sutuoktinjia jaučia, kada laikas pradėti kabinti kitas