Aš vis galvojau, kad apie pavykusį IVF nekalbėsiu, kad tai liks tik už mūsų namų sienų, kad tai tik mano, tik mūsų laimė. Bet sugrįžau į IVF vilčių skyrelį ir prisiminiau kiek stiprybės ir tikėjimo suteikdavo kiekviena papasakota nevaisingumo istorija su laiminga pabaiga. Ir pagalvojau tegul ir mano istorija suteikia krislelį vilties, tikėjimo, stiprybės.
Su vyru susituokėm 2000 m. ir galima sakyti nuo tos dienos nesisaugojom. Pirmi nepastojimo metai didelio nerimo nekėlė reikėjo įsitvirtinti naujame darbe, džiaugėmės vienas kitu, pirkome, įrenginėjome namus
Antri taip pat prabėgo nepastebimai. Negalvojom apie nevaisingumo problemas juk buvom tokie jauni, tokie laimingi, kad mintys apie tai atrodė net neįtikėtinos. Po trečių metų supratom kažkas ne taip. Supratom tikriausiai šiek tiek ankščiau tiesiog neprisileidom šios minties, bet suvokėm ir tai kad nebėra kur trauktis ir ko laukt...Taip prasidėjo pirmieji vizitai pas gydytojus, pirmieji tyrimai. Hormonai norma, kiaušintakiai pratekami, ovuliacija vyksta, sperma norma, noras neapsakomas... Pirmiausiai trys stimuliacijos ir natūralus bandymas. Rezultato nėra. Tuomet 4 IUI - rezultato nėra. Pirmoji laparoskopija diagnozuota III st. endometriozė, net pats gydytojas nustebo. Pusė metų hormoninio gydymo (nepamenu vaistų pavadinimo), paskui pusmetis pertrauka gal jau buvom šiek tiek pavargę. Paskui vėl 3 IUI be jokio rezultato. Susivokėm, kad be IVF neapseisim. Pinigėlių daug nebuvo todėl teko paimti paskolą. 2006 m. 1 IVF vėl nesėkmė. Nusviro rankos, užvaldė liūdesys, sunku net galvoti apie patirtus išgyvenimus, bet nepasidavėm, turėjom vienas kitą, palaikėm, atidavinėjom paskolą išsilaižėm žaizdas, daug dirbom ir tiesiog tyloje laukėm tos dienos kai vėl būsim pasiruošę žengti sekantį žingsnį. Ta diena atėjo savaime... 2009 m.pavasarį pakeičiau gydytoją. Pradėjom viską nuo laparoskopijos. Išvalė sąaugas, nuėmė nuo kiaušidės cistą, uždegino židinius. Jaučiausi švari pasiruošus sekančiam IVF. Rudeni vėl konsultacijos, pasiruošimas 2 IVF. Stimuliacija ir apvaisinimas pavyko gerai, 4 puikūs embrionai: 2 8 ląstelių, 2 6 ląstelių. Įsodino 3, vieną užšaldėm. Džiaugsmą pakeitė laukimo nerimas, kažkur giliai, giliai širdyje žinojau, kad pasisekė. Negaliu pasakyti iš kur tas jausmas ir kaip jį pagrysti, bet žinojau... Testas: II labai neryškios juostelės... Džiaugsmo ašaros nevaldomai riedėjo per skruostus, vyro akys spindėjo nematytu, nepažystamu spindesiu... Mums pasisekė, mes laimingi, mes tėvai. Po mano širdele jau 16 sav. auga mažylis. Jaučiuosi puikiai, neštumas (kol kas) nesunkus... Tikiu, kad viskas bus gerai ir rugpjūtį mažas stebuklas ateis į mūsų namus.
Tokia mūsų istorija, toks laukimas, tokia laiminga (dar ne visai) pabaiga. Pasakoju savo istorija norėdama Jums visom pasakyt, kad svarbiausia nenuleisti rankų, svarbiausia visada būtį kartu su žmogum kurį myli, svarbiausiai tikėti... Labai sunku surast tą palaikantį, paguodžiantį žodį. Aš jo ir neieškosiu tegul tai padaro mano istorija....
Merginos tiesiog tikėkit, kad jūsų laukia tokia pati laiminga pabaiga.
vakar net NT dariau, bet irgi be rezultatu...paprastai ciklas kaip laikrodis budavo 28 d, o dabar jau 33 d...
deciau didelias viltis 
Man išpunktavo 16 kiaušialąsčių, iš kurių 11 apsivaisino, 9 superiniai embrionai, įsodinti 2 dieną (šeštadienį punkcija, o pirmadienį embrionai) ir augino iki blastocistų tai užaugo puikios blastocistos ir buvo įsodinta penktadienį. Kitus užšaldė. Viskas buvo superinės kokybės, o rezultatas vistiek nulinis 
Kiekvienai labai individualiai ir auga, ir dalinasi, ir įsikabina, jei lemta tai ir tas vienas vienintelis nepergeriausias įsikabintų 
kantrybes 
.Merginos gal galit truputi smulkaiu surasyt,kuria ciklo diena pradedat leistis stimuliuojancius ir mazdaug kada jau prasideda visas procesa,kiek laiko uztrunka 
?Nes nezinau kiek cia man tu atostogu reikes.
