
Pasisakinėjau turbūt šitoj temoj kažkada-gal prieš 5 ar 7 metus..
Nepamenu, ką tada rašiau, bet aišku, kad nebuvau už namą..
Ir dabar-vis dar nenoriu namo šiame gyvenimo etape..Bet jau galvoju, kad galbūt norėsiu maždaug po 10 metų..

Tiesiog kiekvienam gyvenimo tarpsniui savi niuansai..
Šiuo metu vaikai dar tokio amžiaus, kad labai patogu yra gyventi netoli centro-visi reikalingi objektai aplink mus išsidėstę maždaug 1-2 km atstumu, vaikai jau gali naudotis visuomeniniu transportu..Viskas arti ir tai labai palengvina gyvenimą..
Tiesa, mes gyvename mažabutyje name su autonominiu šildymu, dideliu uždaru kiemu su atitinkama infrastruktūra, nupjauta žolyte ir savo parkavimo vietom..Plius turim kaimynus, su kuriais dalinamės džiaugsmais ir vargais, vaikų "logistika" ir pan. ir t.t..
Vaikai tiesiog kieme turi draugų-kiekvienas pagal savo amžių-visi savi, uždara bendruomenė...
Aišku atisranda ir tam tikrų trūkumų-tenka derintis su aplinkiniais sprendžiat namo klausimus, negali atitrūkt nuo miesto tempo, šurmulio-ir tai su amžium ima vargint..
Todėl galbūt jau reiktų pradėt žvalgytis namo užmiestyje-su kokiu vandens telkiniu šalia-kad ramybėje laukt senatvės..Bet čia tik ateitis-vaikai tikrai nenorėtų keltis į užmiesčius-čia jū gyvenimas, mokymo įstaigos, draugai, veikla..
Pamenu save-kaip nekenčiau tėvų kolektyvinio sodo, ir kaip kažkas čia panašiai pasakė-daugiau kojos į jį nekėliau, kai pasiekiau atitinkamą amžių..Tada, vaikystėj prisiekiau sau-niekad gyvenime nesikapstysiu žemėse-ir štai iki šiol dar to nepasigedau-jokių ten krapų..

Tiesa, vos nepamiršau-aš gi užaugau nuosavam name plius dar tas kolektyvinis sodas-va jei va jei, turbūt dėl to nejaučiu kol kas jokio poreikio taip gyvent..Pamenu kažkodėl visada pavydėjau draugams iš daugiabučių

Vis gi pasikartosiu-jau pagalvoju apie ramią sentavę užmiestyje, aišku nuosavam name-galbūt užsiauginčiau jau ten ir tą krapą

