na atleisk, bet jei jau čia tu save stabdai tai ką aš žinau, tikrai neką tepeši. Dieve marija tu gi pirkėja - reikalauk, juk po šimts tu jam bapkes klosi !
Atleidžiu

Pokštinykė
aš nepiktai, bet tikrai griebk tą tiekėją už... ir imkis versliuko


jau viską suderinau ir laukiu siuntinuko

Jei tik lauksi ir tikėsies, kad kažkas įvyks be tavo įsikišimo, tai nuolat ir tupėsi toj pačioj skylėj. Tai aš supratau ir pradėjau keisti savo gyvenimą. Ką sugalvoju, tuoj pat imu veikti, jokių atidėliojimų ir nuolaidžiavimų sau.
Prisiregistravau tik dėl šios temos. Per paskutinius penkis metus tapau profesionalia atidėliotoja, o gal tiesiog tingine.
Lūžis buvo prieš penkis metus, kai netekau vaikučio. Po persileidimo niekaip neradau jėgų pabaigti parašyti diplominį darbą, nors skolų per keturis metus nė vienos neturėjau nei vienos ir mokiausi dešimtukais devintukais.
Vyras įsitikinęs, kad esu nesveika, susirado kitą ir jau sėkmingai susilaukė vaikų. Jų galiu susilaukti ir aš, nes gydytojų ir tyrimų duomenimis esu visiškai sveika, bet nerandu jėgų ir drąsos ieškoti naujo vyro.
Penkeri metai nekrutu iš dabartinio darbo, nes nors čia perspektyvų nėra, naujame darbe prašys diplomo, kurio neturiu.
Kol buvo vyras, draugių nereikėjo ir neieškojau jų, o dabar jaučiuos viena kaip pirštas. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau su kažkuo susidraugauti.
Lūžis buvo prieš penkis metus, kai netekau vaikučio. Po persileidimo niekaip neradau jėgų pabaigti parašyti diplominį darbą, nors skolų per keturis metus nė vienos neturėjau nei vienos ir mokiausi dešimtukais devintukais.
Vyras įsitikinęs, kad esu nesveika, susirado kitą ir jau sėkmingai susilaukė vaikų. Jų galiu susilaukti ir aš, nes gydytojų ir tyrimų duomenimis esu visiškai sveika, bet nerandu jėgų ir drąsos ieškoti naujo vyro.
Penkeri metai nekrutu iš dabartinio darbo, nes nors čia perspektyvų nėra, naujame darbe prašys diplomo, kurio neturiu.
Kol buvo vyras, draugių nereikėjo ir neieškojau jų, o dabar jaučiuos viena kaip pirštas. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau su kažkuo susidraugauti.
turi perlipti per save, kitaip sunyksi. staiga aišku nieko nenutiks, bet manau tau reikia "papurtymo" gero, kad atsipurtytum į padėtį prieš 5 metus.
užduotis - parašyti diplominį darbą - manau perdaug abstraktu. Man kai reikėjo bakalaurinį rašyti, toks uždavinys visai nepadėjo
Reikia smulkesnio veiksmų plano, kad akivaizdžiai matytum savo pažangą. Aš buvau netgi puslapiais susiskaičiavus kiek per diena reikia parašyt - tada labai gerai matosi procesas ir padarytas darbas


QUOTE(svytejimas ezero dugne @ 2010 03 10, 20:40)
todėl ėjau per gyvenimą ir mokslus inertiškai, dėl to, kad "reikia", ir buvo sunku įvertinti savo galimybes blaiviu protu, ieškoti savo gebėjimų
Todėl šiandien esu priversta bandyti atrasti save iš naujo, nors man jau....."metukų", kai kiti jau būna padarę karjeras


kaip visa tai be galo pazistama, deja

Nors man atrodo cia yra be galo daug spaudimo is visuomenes, mazdaug kaip tu jau tokiame amziuje, dar 'nesusitvarkei gyvenimo'.
O siaip tai labai palaikau saves ieskancius zmones, nes pati ieskau, ir visokios mintys kartais apima, bet as nepasiduodu

Temos autorei - man rodos cia nieko naujo nepasakysiu, bet esminis dalykas man rodos yra bandyti, bandyti, bandyti ir nebijoti klysti.
Dar vienas man rodos svarbus dalykas yra nebijoti ieskoti patarimo, cia aisku be bendravimo neapsieisi, bet pati pastebejau, daznai kai problema atrodo neisprendziama, pakalbejus su kuo nors, viskas staiga tampa labai paprastai issprendziama.
Taigi, neprasyta, patariu temos autorei



QUOTE(svytejimas ezero dugne @ 2010 03 10, 20:40)
taigi, pradėkime nuo smulkmenų, mažų darbų, iš kurių susideda mūsų gyvenimas, iš tų mažų žingsnelių, kurie būtini siekiant didesnių tikslų. Kokių labai asmeniškų ar didelių dalykų aš nenorėčiau čia aptarinėti, bet bandyti įveikti konkrečius darbelius, ir kas svarbiausia, padaryti juos IKI GALO, įgyvendinti idėjas LAIKU.
Mano gyvenimas taip susiklostė, kad aš baigusi magistrantūrą suvokiau, kad negalėsiu dirbti su žmonėmis, nes mano soc. fobija yra beveik nekontroliuojama ir kad aplamai, neturiu tam talento nei reikiamų savybių- kol mokiausi, pas mus buvo daug praktikos, tai tikėjausi kad priprasiu, išmoksiu ir t.t.- bet supratau, kad stodama neįvertinau savęs, nes stojau ir mokiausi sirgdama sunkia depresija, ir tokie praktiški klausimai savaime nutolo, nugrimzdo ir prasmego stindančiame lūdesio transe, todėl ėjau per gyvenimą ir mokslus inertiškai, dėl to, kad "reikia", ir buvo sunku įvertinti savo galimybes blaiviu protu, ieškoti savo gebėjimų, kai mintys užimtos kova su depresija, bandymu išgyventi.
Taigi, depresija ėmė trauktis tik keli metai po baigimo, ji buvo chroniška, ir išmušė iš vėžių mano visus sugebėjimus, sunaikino valią ir iniciatyvumą- iki jos buvau pareiginga, gan gera mokinė ir studentė. Bet nuo to praėjo daug laiko, o aš nelikau kokia buvau, kažkas negrįžtamai nutiko, ir pasidariau tikra degradavusia apsileidėle. Todėl šiandien bandau mokytis iš naujo imtis iniciatyvos, prisiimt atsakomybę už savo gyvenimą, darbus. Ir situacija yra tokia, kad reikia galvot už ko užsikabint, ir kad tai nereikalautų didelių socialinių gebėjimų, bendravimo. O mano baigta spec, būtent tiksliai to ir reikalauja
. Todėl šiandien esu priversta bandyti atrasti save iš naujo, nors man jau....."metukų", kai kiti jau būna padarę karjeras
O kaip sunku yra nepalūžti ir nemesti tų savo pirmų žingsnių , matant kad kiti jau nužingsniavo už horizonto, kad su savo amžiaus neatitinkančiais, tačiau savo ateičiai būtinais ieškojimais jiems ir kitiems atrodau juokingai ir apgailėtinai
Vat rašau čia, ir pastebiu, kad viena iš mano atidėliojimo priežasčių yra desperatiškas blaškymasis nuo vienos gyvenimo srities prie kitos, noras kuo greičiau ir būtinai visko pasiekti iškart, nedarant klaidų, netobulų darbų ir panašiai..o jei tai nepavyksta- griebiantis ko naujo, ir taip vėl ir vėl. Juo labiau, kad tokiose situacijose tie "laiku susitvarkę gyvenimą" irgi kelia tokius reikalavimas, nes jiems nesuprantama kaip galima leisti sau "žaisti", kai reikia dirbti.. Bet kaip ką nors visai naujo išmokti "nežaidžiant"?- t.y.kaip iškart padaryti tobulai, profesionaliai ir pan...
jei nori keist sritį..
Taigi, bandau šiandien fiksuoti savo pomėgius, ir mėginti juos vystyti iki galimybės bent kiek užsidirbti iš to.
Papildyta:
Ieškodama savo gebėjimų ir galimybių, nusistačiau ne kurti kažkokius ateities planus, kas nepasiteisino, o stengtis kasdien iki galo ir maksimaliai gerai įgyvendinti bent tai, kam turiu įkvėpimą arba ko pati noriu, ir nemesti vos susidūrusi su pirmaisiais trukdžiais. Gal tada iš to kas nors rimtesnio išaugs. Nes kai atvirkščiai, tai aš jaučiuosi nepadariusi svarbiausio.
Aš mėgstu užsiimti visokiais "dailės darbeliais" ir domiuosi keletu mokslo sričių. Pradėsiu nuo darbelių, nes esant krizei ir nesant darbų, ir aplamai esant dabartinei mano gyvenimo situacijai man tai atrodo lengviau ir greičiau pasiekiamas, ir kas svarbiausia konkretus žingsnelis, kurį aš galiu padaryti SAVO iniciatyva, nepriklausydama perdaug nuo kitų, ir įgyvendinti jį TUOJ PAT, kas labai svarbu norint atsikratyti pasyvumo (jei jau išsikėliau tokį tikslą).
Mano gyvenimas taip susiklostė, kad aš baigusi magistrantūrą suvokiau, kad negalėsiu dirbti su žmonėmis, nes mano soc. fobija yra beveik nekontroliuojama ir kad aplamai, neturiu tam talento nei reikiamų savybių- kol mokiausi, pas mus buvo daug praktikos, tai tikėjausi kad priprasiu, išmoksiu ir t.t.- bet supratau, kad stodama neįvertinau savęs, nes stojau ir mokiausi sirgdama sunkia depresija, ir tokie praktiški klausimai savaime nutolo, nugrimzdo ir prasmego stindančiame lūdesio transe, todėl ėjau per gyvenimą ir mokslus inertiškai, dėl to, kad "reikia", ir buvo sunku įvertinti savo galimybes blaiviu protu, ieškoti savo gebėjimų, kai mintys užimtos kova su depresija, bandymu išgyventi.
Taigi, depresija ėmė trauktis tik keli metai po baigimo, ji buvo chroniška, ir išmušė iš vėžių mano visus sugebėjimus, sunaikino valią ir iniciatyvumą- iki jos buvau pareiginga, gan gera mokinė ir studentė. Bet nuo to praėjo daug laiko, o aš nelikau kokia buvau, kažkas negrįžtamai nutiko, ir pasidariau tikra degradavusia apsileidėle. Todėl šiandien bandau mokytis iš naujo imtis iniciatyvos, prisiimt atsakomybę už savo gyvenimą, darbus. Ir situacija yra tokia, kad reikia galvot už ko užsikabint, ir kad tai nereikalautų didelių socialinių gebėjimų, bendravimo. O mano baigta spec, būtent tiksliai to ir reikalauja




Taigi, bandau šiandien fiksuoti savo pomėgius, ir mėginti juos vystyti iki galimybės bent kiek užsidirbti iš to.
Papildyta:
Ieškodama savo gebėjimų ir galimybių, nusistačiau ne kurti kažkokius ateities planus, kas nepasiteisino, o stengtis kasdien iki galo ir maksimaliai gerai įgyvendinti bent tai, kam turiu įkvėpimą arba ko pati noriu, ir nemesti vos susidūrusi su pirmaisiais trukdžiais. Gal tada iš to kas nors rimtesnio išaugs. Nes kai atvirkščiai, tai aš jaučiuosi nepadariusi svarbiausio.
Aš mėgstu užsiimti visokiais "dailės darbeliais" ir domiuosi keletu mokslo sričių. Pradėsiu nuo darbelių, nes esant krizei ir nesant darbų, ir aplamai esant dabartinei mano gyvenimo situacijai man tai atrodo lengviau ir greičiau pasiekiamas, ir kas svarbiausia konkretus žingsnelis, kurį aš galiu padaryti SAVO iniciatyva, nepriklausydama perdaug nuo kitų, ir įgyvendinti jį TUOJ PAT, kas labai svarbu norint atsikratyti pasyvumo (jei jau išsikėliau tokį tikslą).
Kažkokį prieda čia, panele, rašote

Gal pabandykit pažvelkt vis tik kiek toliau, į ateitį irpabandyt pamatyt, įsivaizduot, kuo jūs pavirsit taip toliau būdama apsileidėle ir tingine

O čia svaigstama apie ATVIRUKŲ VERSLĄ. Kiek paskaičiau, tai jokio supratimo apie verslą pas jus... Pirmiausia atsakykite sąžiningai sau į klausimą - o kodėl kas nors turėtų pirkti būtent jūsų atvirukus??? Ar tai jūs gaminsite kažką tokio, ko dar pas mus nėra? Juk tai reikia pirmiausiai investuoti, investuoti į įrankius, investuoti į žinias, investuoti į medžiagas, patalpas, reklamą. O jūs kažkaip įsivaizduojat, kad pasidarysit modeliuką ar kelis, nunešit jį į leidyklą


Ir tada kur jus visa tai siulysit? Bet kuri parduotuvė mokės centus jums, užsidėdama 100-150 proc. antkainį, atlygis tik pardavus, vnž. investuojat kruva pinigu ir laukiat.... paprasciau daržoves auginti (na čia abstrakčiai kalbu), juk valgyt kasdien reikia, o kam reikia atviruko šiais elektonikos, sms, mailų laikais???
Jums reiktų tiesiog vieną kartą imt ir tikrai rimtai supykt ant savęs ir užsiimt vis tik tuo, ką mokėtės, tą, į ką valstybė į jus ir jūs pati investavote visus tuos savo 4 ar 6 studijų metus, sutelkti jėgas ties perlipimu per save! Būdama tarp žmonių ir depresija negriebs taip stipriai, užsidarius tarp keturių sienų tikrai nieko gero neišeis...
Tikiuosi šiuo savo postu įnešiau kažkiek naujo vėjo į jūsų galvą,
Galbūt supyksite ant manęs, man tai dzin, bet geriau, kad tai kažkiek pakeistų jūsų mastyseną

Linkiu sėkmės gyvenimo labirintuose
