QUOTE(k** @ 2010 10 06, 12:22)
aukseklaipėda, gal porą pavyzdžių tų bausmių 6- čiui. jau filmukų, dviračio, Tv nežiūrėjimą bandžiau
tiesiog jau nieko nebesugalvoju. jei tuos dalykus draudžiu, tai jis "engia"
mane reikalaudamas dėmesio. jei norėdama pabūti nors truputį viena jam pasakau eiti savo kambarin, tai jis pradeda mosikuoti savo rankomis prieš mano veidą, įkyriai kabinėtis ir. t.t. Ir toks mažas vaikas turi tokį didelį keršto jausmą. Kovojame kiekvieną dieną
Dėmesį aš ištisai skiriu. jei jau jis lauke, tai nė 5 minučių nepalieku nestebėdama. abu dirbame, abu sportuojame,ruošiame valgyti, abu žiūrime tūkstantį kartų tą patį filmuką (jis AS, tai jam būdingas užsiciklinimas), žaidžiame tuos keistokus jo sugalvotus žaidimus.
As tik dalinuosi patirtimi. Jei tavo vaikas butu ne hiperiukas, tu su sitais metodais padarytum stebuklus. Ne viena nerimastinga vaika esu "atsildziusi", "isgydziusi". Su hiperiuku beveik nieko negali padaryti. Tik gyventi su juo.
Yra vaiku, kurie bet kokiais budais nori vyresniuju demesio. Tai gali buti net barimas
. Ir jei tavo vaikas pradeda ikyriai kabinetis, tai yra viena taisykle, spektaklis baigias be ziurovu. Negalima vaikui leisti lipti ant galvos,isvedi i kita kambari, kai nusiraminsi, tada ir pasikalbesim. Iseis is kambario, vel atgal nuvedi. Dar ten is kito kambario girdesi "jo daineles", bet kai pamatys, kad demesio jokio isterijoms nebeskiri, tai ir veliau ar anksciau nustos.
O bausmes galite susigalvoti kartu (jis pats) ir net nusipiesti ar pasirasyti.
Pvz. Jei neklosiu lovos, ta diena mano mylima masinele bus padeta ant spintos.
Jei nenoresiu laiku grizti is lauko ir pyksiu, ta vakara mama man neskaitys pasakos. Prisimenu vienos mamos patarima, man jis labai patiko. "Einu namo, o vaikas manes neklauso, as jam neleidziu ramiu tonu lipti i balas, o jis vis tiek nepaiso ribu, tada as ramiausiai grizusi namo paimu abu ledus, kuriuos pirkau jam ir sau ir atsisedusi salia ramiausiai suvalgau. Tu manes neklausei, tai ir as taves neklausau."
Tiesiog malonumu apribojumas. Vaikui labai patinka sau bausmes susimastyti ir jas vykdo. Pakabinti galima ant saldytuvo. Pas mus labai daznai kas nors kaba. Dabar nieko
tik tvarkarastis
Papildyta:
QUOTE(Laima.g @ 2010 10 06, 10:16)
Aukseklaipėda, visada įsiklausau į kitų nuomones, ir dažnai susimąstau... Bet... Nuo to niekas nesikeičia. Jau kiek aš esu pakeitus savo mąstymą, save, ir visaip pergalvojus savo poelgius, bet niekas, tikrai NIEKAS nedavė rezultatų... O dabar ką rašai, taip gerai man suprantama, jau viską aš išbandžiau, ir vakarus kartu, ir žaidimus kartu, pamokų ruošą kartų, jis vis tiek nieko nenori, jis pats bėga nuo manęs, nenori nieko veikti kartu, visko atsisako. Jo nuomone, mes viską jam privalom, o jis nieko neprivalo... Va čia ir prasideda bėda. Kiek galima kalbėti apie tai, buvo laikas kai beveik kasdien kalbėdavomės po pora valandų apie pareigas, atsakomybę, meilę, užuojautą ir t.t. Bet pakalbam ir viskas vėl tas pats. Niekas ant jo nešaukia, kai kalbamės. Kantrybė trūksta tada, kai ateina ir pradeda specialiai tampyti nervus, erzinti, o paskui pats sako, kad jam geriau nes pagaliau išvedė mane iš kantrybės...
Nu žodžiu, bet iš tiesų aš vis dar truputėlį tikiuosi, kad gal išaugs, gal viskas susitvarkys, ir tikrai nenuleidžiu rankų... O kaip bus tai ir matysim. Tiesiog kai per daug pervargstu, tada pagaliau išmokau užsidaryt nuo visų, o ypač nuo jo... Po poros dienų tikrai jaučiuosi daug geriau ir vėl galiu imtis neįmanomo...
Atrodo, kad as rasau
