Mano vaikas hiperaktyvus 7

#253
QUOTE(Skambanti tyla @ 2010 06 08, 14:56)
Laima.g invalidumas, tai nėra nei gėda, nei kažkas baisaus, tai viso labo negalia, ir jei jums ją skirtų pinigėliai tikrai praverstų. Reik naudotis, bent kažkuo ką dar teikia valstybė. Jokios gėdos, jokios baimės neturėtų čia būti. Tai parama- pagalba. 4u.gif

Aš tai suprantu, bet gi ne visi tai aplinkiniai supranta... ir taip jau mane smerkia verysad.gif Bloga mama kad nesusitvarkau su vaiku, argi čia taip sunku, kodėl jis neklauso... Vieniems per daug rūpinuosi, kitiems nesirūpinu... Kad ir ką pasakyčiau ar padaryčiau aplinkiniai visada turi komentarų... O dar jei gaučiau paramą, tai išvis sakytų, kad vaikui ateitį sugrioviau kad pinigų gaučiau... verysad.gif Bet aš ne apie tai... Įtariu kad labai sunkūsbūtų keliai iki to neįgalumo... nes niekas net neužsiminė kad išvis tokiems vaikams gali būti jis skiriamas... Tai va net neįsivaizduoju nuo ko pradėt reikėtų...
Ryt skambinu į VRC jau neturiu kantrybės daugiau...
Atsakyti
#254
QUOTE(Laima.g @ 2010 06 08, 16:12)


Mieloji, nekreipkit dėmesio į kitus, žinau, kaip sunku , bet taip reik. Esat Jūs, vaikas, Jūsų šeima. Daugiau NIEKO. Aplinkiniams kartais pasakau, ..ačiū už rūpestį, bet man ir taip sunku, tad neapsunkinim visko bereikalingais žodžiais, konkrečiai jūs man padėt negalit, o jei galit- padėkit darbais o ne žodžiais''.
Su gera drauge paverkiu...
Kitai pasipasakoju...
va taip...
Dėl paramos- niekas negali smerkti , ir niekas neturi teisės aptarinėti. NIEKAS.
Yra sąrašas ligų, ir jei jūsiškė yra tame sąraše- imkit viską kas priklauso, o kiti tegu net nežino.
Jūsų atveju nežinau tiksliai kas tvarko- gal psichiatras, gal vaikų gydytoja, bet nedelskit, susirinkit visus popierius, ir užsirašykit konsultuotis pas abu, nieko baisiai sudėtingo, popierizmas , gydytojai žinos ko reik daugiau.
O VRC , kaip ir kitur prasidėjo atostogos....

Va mūsų logopedė iš Vasaros g nebedirbs ten, reorganizuojama, šiandien keliolika min padirbėjo su mano vaiku....ryt paskutinė diena mums, šiandien norėjau kai ko paklausti, bet net į kabinetą neleido, na žodžiu....ir dovanėlių nešiau berods, tai sakau negi sunku porą min skirti mamai.... ai...pabumbėjau, bet nežinau ką daryti...
Atsakyti
#255
QUOTE(Laima.g @ 2010 06 08, 15:12)
kad vaikui ateitį sugrioviau kad pinigų gaučiau... verysad.gif

Tu pinigu gautum ne sau, o vaikui, jo vaistams. Ir jokios ateities jam nesugriausi. Kokia jo ta, ateitis? Kur dar ja griaut? Jei tik imanoma, imciau neigaluma, kad pagerinti jo ta, abejotina, ateiti.
Stiprybes jusu seimai 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo vario: 08 birželio 2010 - 17:32
#256
QUOTE(Skambanti tyla @ 2010 06 08, 16:39)

Va mūsų logopedė iš Vasaros g nebedirbs ten, reorganizuojama, šiandien keliolika min padirbėjo su mano vaiku....ryt paskutinė diena mums, šiandien norėjau kai ko paklausti, bet net į kabinetą neleido, na žodžiu....ir dovanėlių nešiau berods, tai sakau negi sunku porą min skirti mamai.... ai...pabumbėjau, bet nežinau ką daryti...



o tai ką VRC jums sakė, kodėl taip sumažino jums pas logopeda, juk jums dar labai reikia jo pagalbos.
Atsakyti
#257
QUOTE(vario @ 2010 06 08, 13:01)
Mazu problematisku vaiku mamytes, zinokit, kad ir kaip sunku, jus DAR galit kontroliuot situacija. Vaikui paaugus bus dar sunkiau ir jus JAU nebegalesit jo kontroliuoti.

Ir supraskit dabar, kad ne burtininkus ir naujo gyvenimo sviesulius auginat. Auginat psichikos sutrikima turincius vaikus. Kuo anksciau suprasit- mazesnis sokas bus veliau.




Aš kitokio požiūrio laikausi. Gyvybė man yra besąlyginė vertė, todėl manau, kad visi vaikai yra burtininkai ir šviesuliai. Kuriuos reikia glausti ir mylėti, ir nereikalauti iš jų neįmanomų dalykų. Nenorėti kad jie būtų tokie kaip "visi".
Nežinau ką aš sakysiu po 10 metų, gal būsiu tokia pat pavargus ir sakysiu, kad viskas tik blogyn ir blogyn... Bet kol galiu, žiūriu į savo vaiką kaip į stebuklingą dievo kūrinį, o ne kaip į ligonį (nes tai - tik žmonių sugalvota klasifikacija, beje tinkama tik mūsų laikmečiu, nes pvz. prieš 200 metų mano vaikas tikrai nepatirtų tiek problemų kaip dabar).
Sunkių momentų būna, ir tikrai tikiu kad kaip sako Vario, ateityje bus išorės dalykų, kurių visai negalėsiu kontroliuoti. Bet visada (jeigu norima) galima kontroliuoti savo požiūrį. Jei požiūris (pojūtis) į gyvenimą yra kad gyvenimas yra nuostabus, nepaisant visko, manau išeitis atsiranda.
Va tiek nedaug (o gal labai daug) ir tenoriu iš savęs ir vaiko - kad mes visada visada abu galvotume, kad gyvenimas yra nuostabus, kad mes patys nuostabūs, kad nuostabu prabusti kiekvieną rytą.
Paklydimų būna visokių, pati jaunystėje esu prikrėtusi ko nenoriu ir prisiminti, nors ir neturėjau psichinių sutrikimų. Bet kaip gera buvo žinoti, kad nepaisant visko, visada galėsiu prisiglausti prie tėvų ir nebūsiu atstumta. Noriu tą patį duoti savo sūnui.

Atsakyti
#258
QUOTE(GinteZZ @ 2010 06 08, 18:33)
Aš kitokio požiūrio laikausi.



ir yra gerai, kad jūs kitokio požiūrio.
o aš mastau blaiviai ir matau iš savo vaiko, aš bučiau laiminga jei jis išmoktų gyventi ir rūpintis savimi, kai manęs nebebus. ir suvokiu, kad mums tik blogės matau tai. netikiu jokiais dievais, dievai negyvena už mus mūsų gyvenimo, mes patys tvarkomės. čia tik mano nuomonė ir išsakiau iš širdies nieko nenorėdama išžeisti 4u.gif
Atsakyti
#259
QUOTE(GinteZZ @ 2010 06 08, 17:33)
Aš kitokio požiūrio laikausi. Gyvybė man yra besąlyginė vertė, todėl manau, kad visi vaikai yra burtininkai ir šviesuliai. Kuriuos reikia glausti ir mylėti, ir nereikalauti iš jų neįmanomų dalykų. Nenorėti kad jie būtų tokie kaip "visi".
Nežinau ką aš sakysiu po 10 metų, gal būsiu tokia pat pavargus ir sakysiu, kad viskas tik blogyn ir blogyn... Bet kol galiu, žiūriu į savo vaiką kaip į stebuklingą dievo kūrinį, o ne kaip į ligonį (nes tai - tik žmonių sugalvota klasifikacija, beje tinkama tik mūsų laikmečiu, nes pvz. prieš 200 metų mano vaikas tikrai nepatirtų tiek problemų kaip dabar).
Sunkių momentų būna, ir tikrai tikiu kad kaip sako Vario, ateityje bus išorės dalykų, kurių visai negalėsiu kontroliuoti. Bet visada (jeigu norima) galima  kontroliuoti savo požiūrį. Jei požiūris (pojūtis) į gyvenimą yra kad gyvenimas yra nuostabus, nepaisant visko, manau išeitis atsiranda.
Va tiek nedaug (o gal labai daug) ir tenoriu iš savęs ir vaiko - kad mes visada visada abu galvotume, kad gyvenimas yra nuostabus, kad mes patys nuostabūs, kad nuostabu prabusti kiekvieną rytą.
Paklydimų būna visokių, pati jaunystėje esu prikrėtusi ko nenoriu ir prisiminti, nors ir neturėjau psichinių sutrikimų. Bet kaip gera buvo žinoti, kad nepaisant visko, visada galėsiu prisiglausti prie tėvų ir nebūsiu atstumta. Noriu tą patį duoti savo sūnui.

Tu manes visai nesupratai. As ne apie tai, kad vaiku nereikia myleti ir jie nera musu gyvenimo stebukliukai. Visiskai priesingai. Tik reikia realiai ivertinti situacija, nustoti svaicioti apie zydras auras ir gydyti vaika, nelaukiant, kol jie "isaugs". Nes mazu vaiku mamytes dar turi sansu.
Ir manau, kad cia ne tam susirinkom, kad pasimatuoti, kiek ir kuri labiau myli savo vaika, kiek kuri daugiau asaru isliejus ar daugiau del jo pasiaukojo. Visom cia esanciom mamos reikia po medali kabinti, nes jei nerupetu savi vaikai- nerasytu cia.
Atsakyti
#260
aš palaukau Jusu išsakytas mintis,nes pati tik paskaitau, buna pasisemiu stiprybet buna ir paverkiu,laikikimes mamytes smile.gif nes iš musu patirties ir mokslines knygos rašomos.
Atsakyti
#261
QUOTE(vario @ 2010 06 08, 19:58)
Tu manes visai nesupratai. As ne apie tai, kad vaiku nereikia myleti ir jie nera musu gyvenimo stebukliukai. Visiskai priesingai. Tik reikia realiai ivertinti situacija, nustoti svaicioti apie zydras auras ir gydyti vaika, nelaukiant, kol jie "isaugs". Nes mazu vaiku mamytes dar turi sansu.
Ir manau, kad cia ne tam susirinkom, kad pasimatuoti, kiek ir kuri labiau myli savo vaika, kiek kuri daugiau asaru isliejus ar daugiau del jo pasiaukojo. Visom cia esanciom mamos reikia po medali kabinti, nes jei nerupetu savi vaikai- nerasytu cia.


Aš irgi nenorėjau nieko įžeisti. O juolab nekalbėjau apie auką, aš nei sekundės būdama su savo vaiku nesijaučiau kad kažką kažkam aukoju. Ir daug labiau jaučiuosi gaunanti, o ne duodanti.
Žydrom aurom irgi netikiu, aš juk ne apie tai kalbėjau. Ir nesakau, kad gydyti nereikia. Ir lankausi čia, nes jūsų patirtis man naudinga.
Tiesiog man pačiai, kai būna sunku, visada labiau padeda ne kai kažkas sako, kad "ajajai kokia tu vargšė, kad tau reikia kentėti". Kai man būna sunku, aš labiau ieškau žmonių, kurie man sako, nagi pažiūrėk, pasaulis yra nuostabus. Pasižiūriu į kokį neįgalų ar sunkiai sergantį žmogų, kuris visa širdimi šypsosi, ir suprantu, kad jeigu jau jis moka šitaip džiaugtis, tai mano bėdos yra tik visiškas nulis.
Todėl ir kitiems bandau kalbėti optimistiškai. Bet galbūt klystu, galbūt kitiems žmonėms reikia kitko... Jei tik sunervinu vietoj to, kad ir pati būčiau naudinga, tikrai galiu tik patyliukais pasiskaityti, nes tikslus turėjau vien tik gerus...

Atsakyti
#262
QUOTE(GinteZZ @ 2010 06 08, 20:34)
Aš irgi nenorėjau nieko įžeisti. O juolab nekalbėjau apie auką, aš nei sekundės būdama su savo vaiku nesijaučiau kad kažką kažkam aukoju. Ir daug labiau jaučiuosi gaunanti, o ne duodanti.
Žydrom aurom irgi netikiu, aš juk ne apie tai kalbėjau. Ir nesakau, kad gydyti nereikia. Ir lankausi čia, nes jūsų patirtis man naudinga.
Tiesiog man pačiai, kai būna sunku, visada labiau padeda ne kai kažkas sako, kad "ajajai kokia tu vargšė, kad tau reikia kentėti". Kai man būna sunku, aš labiau ieškau žmonių, kurie man sako, nagi pažiūrėk, pasaulis yra nuostabus. Pasižiūriu į kokį neįgalų ar sunkiai sergantį žmogų, kuris visa širdimi šypsosi, ir suprantu, kad jeigu jau jis moka šitaip džiaugtis, tai mano bėdos yra tik visiškas nulis.
Todėl ir kitiems bandau kalbėti optimistiškai. Bet galbūt klystu, galbūt kitiems žmonėms reikia kitko... Jei tik sunervinu vietoj to, kad ir pati būčiau naudinga, tikrai galiu tik patyliukais pasiskaityti, nes tikslus turėjau vien tik gerus...




juokute tu, čia tam ir rašome ir diskutuojame, kad visi galėtų kam reikia išsikalbėti, pasisemti patirtimi ir tikrai nereikia įsižeisti ir tylėti, kaip tik kuo daugiau išsakome savo nuomone tuo geriau.
kaip tik reikia kuo daugiau optimizmo. vat pavyzdys, pas mane darbe dirba buhaltere su stuburo altshaimeriu, jau ji nevaikščiojo pusmetį, bet vat vaikšto, bet kiek pas ją šilumos, kaip ji šypsosi, ji turi tris vaikus. kai pagalvoji mano vedėja yra sveika, turi viska, o yra pabaisa ne žmogus. taip kad kuo daugiau optimizmo ir galva aukštyn mirksiukas.gif
Atsakyti
#263
thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif
Atsakyti
#264
QUOTE(Roga @ 2010 06 08, 20:41)
juokute tu, čia tam ir rašome ir diskutuojame, kad visi galėtų kam reikia išsikalbėti, pasisemti patirtimi ir tikrai nereikia įsižeisti ir tylėti, kaip tik kuo daugiau išsakome savo nuomone tuo geriau.
kaip tik reikia kuo daugiau optimizmo. vat pavyzdys, pas mane darbe dirba buhaltere su stuburo altshaimeriu, jau ji nevaikščiojo pusmetį, bet vat vaikšto, bet kiek pas ją šilumos, kaip ji šypsosi, ji turi tris vaikus. kai pagalvoji mano vedėja yra sveika, turi viska, o yra pabaisa ne žmogus. taip kad kuo daugiau optimizmo ir galva aukštyn mirksiukas.gif


Aš neįsižeidžiau, tik išsigandau kad gal pati ką įžeidžiu savo kitokiomis mintimis... Na nebesiaiškinsiu smile.gif

Va apie tokius pavyzdžius kaip tavo buhalterė ir kalbėjau...

Atsakyti