As anksciau galvojau, kad tobulos vestuves kaip ir jus snekat-mes, dukra, sala vandenyne ir tt. Paskui persigalvojau

Laikui begant vestuves man nebeteko prasmes. Na kaip sajunga dvieju zmoniu. Nezinau, ar mokesiu paaiskint. Mes nemazai metu gyvenam kartu, auginam dukrele. Sirdi ir ranka SB atidaviau jau seniai-tam nereikejo nei sukneles, nei sveciu. Uzteko triju minuciu vejuotam pajury su uz dvidesimt metru stovincia masina ir joje miegancia menesio laiko dukryte. Na bet mes ne apie tai. Supratau, kad vestuviu svente butu duokle musu draugams, teveliams, broliams. Smagus vakarelis, kurio centre butume mes-cha, ne kiekviena diena taip pavyktu

Nes pati santuoka tai mum kaip ir nereikalinga... Todel visos isvykos trise i tropiku sala pradejo atrodyt beprasmes. Tuomet pradejom galvot, kaip cia ta vakareli pasidarius toki, kad butu smagi svente, kuria tikrai gera prisimint. Be jokiu apsimetinejimu, o nuosirdziai, kad mum patiktu. Viena vakara beklausant Elvio ir bekaifuojant nuo jo dainu nusprendem, kad musu vestuviu tema tokia ir bus-Elvio laikai. Su jo dainom, su idomesne apranga. Man akys nusvito, kad yra visokiu vestuviniu sukneliu, ne tik labai puosniu ir elegantisku iki zemes, nes nebuvau nieko domejusis pries tai. Abu norejom, kad svente butu linksma, nuotaikinga, spalvota. Tokia ir pavyko

Tiesa pasakius, pavyko netgi geriau nei isivaizdavau

ir, dar vienas dalykas, sventem ne Lietuvoj, o ten, kur gyvenam. Atsirado nesupratusiu. Bet mes ta miesta mylim, cia prabego graziausi mudvieju draugystes metai, cia tiek graziu prisiminimu. Vestuviu diena sypsojaus iki ausu, kiekviena akimirka buvo taip gera, kad sirdis juokesi