Ir aš būčiau buvusi visiška kairiarankė, bet mano vaikystė praėjo dar giliais tarybiniais laikais, kai tiek tėvai, tiek mokytojai jautė pareigą "išmušti" kairiarankiškumą. Mano močiutė tai prilygindavo net invalidumui, mama su tėčiu man, šešiametei, grasino, kad jei dar paimsiu parkerį ar pieštuką į kairę ranką, sugipsuos ranką ir nuveš į ligoninę. Vėliau, jau paauglystėje labai bardavo, kai virtuvėje gamindama valgį, šaukštą, peilį imdavau ar dar ką nors darydavau kaire ranka. Pradinių klasių mokytoja irgi taikėsi su liniuote, kai pamatydavo, jog paėmiau rašiklį į kairę ranką.
Rezultatas?
Su dešine tik rašau (tiesa, galiu ir su kaire, tik truputį lėčiau gaunasi) ir kerpu, visa kita darau su kaire.
Tas "išmušinėjimas" paliko daug psichologinių traumų, jausmą, kad su manim kažkas negerai, menką savęs vertinimą ir pan. Iš kai kurių dalykų tik dabar baigiu išsivaduoti. Ir dar. Baaaisiai nekenčiu virtuvės

, nors mama jau seniai gyvena atskirai. Taigi, gal geriau palikti kairiarankius vaikus ramybėje ir neperlaužinėti jų.

[url=http://www.supermama.lt][img]