Kika vs. LKD

Pvz. aš su visais savo šuniukų pirkėjais mielai bendraučiau. ir iš tiesų man įdomu, kaip šuniukas auga, koks jis išauga, ar teisingas buvo tėvų parinkimas ir t.t. Bet jei matau, kad naujieji šeimininkai į kontaktus nesileidžia ( kaip viena forumo dalyvė sakė- na nenori ji bendrauti su mažai pažįstamu žmogumi ir viskas...), tikrai įkyriai nelendu. Žmogus sumokėjo pinigus, įsigijo, ko jam reikėjo, ir jei jis to nenori, aš neturiu teisės kištis į jo gyvenimą. tada mintyse "palaidoju" tą šuniuką ir bendrauju tik su tais, kurie to nori.

Bet man atrodo, kad daug ir nuo veisėjo priklauso. Jei pats veisėjas nerodo iniciatyvos, tai pirkėjas tikrai neparodys. Man asmeniškai yra nevisvien kokia šuniuko ateitis. Juk veisi šunis tam, kad gerintum veislę, tai ir stebi kaip auga vaikai ir pasidarai išvadas teisingai pasirinkai šunis ar ne. Gavai ko siekiai ar ne. O kokios gali būti išvados, jei išveisiai, pardavei ir ate. Man svarbu. Ir kad ir nenori palaikyti ryšių pirkėjai manau, kad veisėjo pareiga bent retsykiais surinkti telefono numerį. Ir vis akcentuojama veisėjo atsakomybė, bet yra ir pirkėjo atsakomybė. Ir tai puikiai galima apibrėžti pirkimo-pardavimo sutartyje. Aš asmeniškai įtraukiu kelias sąlygas, kad be mano žinios negali parduoti šuns ir negali jo veisti prieš, tai manęs neinformavę. Veisi šunis ne todėl, kad juos vien parduoti kaip prekę. Gal esu ir naivi, bet aš tikiu, kad visada išliks mano toks požiūris. Man, šunys yra mano vaikai, tai kaip gali nerūpėti anūkai

Man irgi visa tai rūpi. Ir iniciatyvą parodau pirmoji. Bet... kai pora kartų parašai paklausti kaip sekasi ir paprašai atsiųsti nuotraukų, kad pamatytum, kaip mažylis auga, o iš šeimininkų pusės- tyla, tada jau ir nusvyra rankos... Yra visokių žmonių, taigi, tenka prisitaikyti.

O kartais nekyla mintis, kad kai kurie absoliučiai nėra interneto vergai ir e.maila tikrina tik labai retai.

Kodėl kratosi? Juk jie niekur nepasislėps - šuniukai turi dokumentus, kuriuose nurodoma iš kur kilęs šuniukas.



Aš visai neginu "Kikos" (čia ji linksniuojama, nes geriausiai žinomas perpardavinėtojas), aš ginu galimybę žmogui (šiuo atveju veisėjui) pačiam spręsti kaip elgtis su šuniukais.

LedAsta, į nuomonę: ne mūsų reikalas, kam kaip patinka, tas taip ir daro - galiu atsakyti tik taip:
Gyvūnai irgi turi savo teises, tik jie patys sau atstovauti negali. Kažkur kur mūsų nėra, žmonės yra baudžiami už blogą elgesį su gyvūnais, yra tarnybos, kurios tuo užsiima, kontroliuoja ir pan. Deja pas mus lygys daug žemesnis. Absoliuti dauguma palaiko mintį, kad Kikose gyvūnai laikomi netinkamom sąlygom, jie yra traumuojami, dažnai sergantys...
LKD - kinologų draugija. Kinologas - be viso kito, tai žmogus, mylintis šunis ir ne šiaip išmetantis pro balkoną jiem dešrytės, bet su tam tikru išsilavinimu, įgūdžiais. Todėl nesuprantu, kaip galima sakyti, kad tai ne LKD reikalas, kam parduodami šuniukai.
Veisimas ne verslas, veisimas ir yra atranka, geriausių individų "dauginimas", veislės palaikymas. Jei kiekvienas veisėjas būtų pats sau viršininkas ir dokumentus savus paišytų, tai seniai nebeatskirtume sanbernaro nuo labro. Todėl veisimas - tai profesija, darbas ir LKD kaip viršesnė instancija turi teisę kelti reikalavimus veisėjams.
Ir prie ko čia kišate daugintojus turgeliuose ir t.t.? Jie nėra veisėjai. Jie jokiu šonu nei prie LKD nei prie Kikos "nelimpa".
Galų gale, šitą dalyką galima sutarti pačioje pradžioje.

Kas liečia Kikos renginius - neturiu nieko prieš. Norėtųsi aišku, kad ji "nusibaigtų", arba tiesiog pakeistų savo principus. Bet nekaltinu veisėjų, kurie renginyje sudalyvavo. Veislės dažnai išeina iš mados, tampa žmonėms nebeįdomios. Bet juk veisėjai, šios veislės mylėtojai niekur neišnyksta, jie ir toliau nori lankytis parodose, veisti ir tobulinti veislę...ir gyvai pamatytas gražus veislės atstovas žmonėm primena, kad pvz. tas a la labris iš kiemo didele galva, trumpom kojom yra labai toli nuo tikro, dokumenčio, o ką jau kalbėti apie socializuotą ir tikrą veislės charakterį...
Tik su vienu argumentu sutinku - negerai, jei žmonės manys, kad veisėjai "palaiko" Kiką, bet čia vėlgi bendros informacijos stoka, su ja kitaip kovoti reikia.



Aš palaikau čia vieną pasisakiusią. Ne visada visi nori bendrauti su veisėjais. Galbūt žmogui baisiai patinka kažkokio veislyno šunys, jam krito į širdį kokia kalytė ar patinas ir jis nori jo palikuonio. Ir veisėjas ir tas žmogus gali būti absoliučiai normalūs, sąmoningi, rūpestingi ir atsakingi gyvūnų atžvilgiu, bet tarpusavio bendravimas jiems nepatinka. Tada galima juk apsiriboti arba kokia viena nuotrauka, parodų ar sporto rezultatais per metus, tiesiog tam, kad veisėjas galėtų įvertinti savo darbą. Bet jei veisėjas turi pakankamai nemažai vadų ir toks kas dešimtas nelinkęs bendrauti, tai manau nebus didelis nuostolis nei veisėjui, nei šeimininkui.

sutinku, tai tikrai parodo jų atsakomybę. Bet vėlgi - tai jų apsisprendimas, jų pasirinkimas.

"Nesmerk ir nebūsi smerkiamas"

Galvokit kaip norit, bet aš manau, kad reikia gerbti žmogaus privatų gyvenimą. O jei šuniukas ypač perspektyvus ir norisi reguliuoti jo parodinę karjerą ir veislinį darbą- tam yra bendrasavininkystės sutartys- čia jau tikrai niekas niekur nedings.

1. Sutinku - LT tikrai dar akmens amžiuje kovoje už gyvūnų teises.
2. Jūs aprašėte tai kas tūrėtų būti. Bet... Kodėl veislynai yra steigiami visų, kas tik nori? Turi kalę, suplanavo kergti daugiau nei du kartus ir jau gali steigti veislyną Atsiprašau, pradžiai veislyno priedelį.
3. Aš daugintojų niekur nekišau. Kartais paminiu perpardavinėtojus, nes draudime nėra nurodyta parduoti konkrečiai "Kikai". Kalbama apie pardavimą perpardavinėtojams.

Griežtai sutarčių reikia. Pasimoviau su rekomenduodu žmogumi oi kaip smarkiai. Žinoma, pati kalta, raštiškų sutarčių nebuvo, o žodines žmogus pamiršo

...ir tipo visi puola veisti "madingas veisles", pasikeitus madoms, - puola keisti turimą šunų veislę į "madingesnę"?

Gyvenimas su šunimis ir rūpinimasis veisle yra gyvenimo būdas, o ne pataikavimas rinkos dėsniams.



Žinote, žmonės po šiai dienai veislės gerinimui ar kraujų atnaujinimui siunčiasi aborigeninio tipo šunis (pvz. dykumų tipo saliukius, azavakus, taiganus, bakhmulius, net ir tuos pačius basenji iš Afrikos), - nežiūrint į tai, kad minėtus saliukius veisia puslaukiniai ir kilmę gal būt užsirašo ant smėlio ant sienos, - jie garantuoja veislės grynumą.

Daugelis dalykų priklauso ne nuo to kas kam vadovauja, ar kokius dokumentus išduoda, - o nuo žmogaus sąmoningumo ir susivokimo.

Dėja, bet aš esu kategoriška šiuo klausimu. Bet, kuriuo atveju visų pirma aš susitinku su būsimu šeimininku daug anksčiau, nei šuniukas iškeliauja iš mano namų. Taigi jeigu atsitiktų taip, kad bendravimas visiškai nevyktų aš nesu tikra ar tas šuniukas ir iškeliautų į tuos namus. Mano charakteris tikrai nėra labai stebuklingas bet pokolkas jokių problemų su šuniukų šeimininkais neturiu. Aš nesikišu visiškai į tokius klausimus kaip maitinimas, dresūra ir t.t. jei jiems kyla klausimų aš būtinai atsakau į juos, jei atsakymo neturiu visada jo ieškau. O tų klausimų tikrai būna daug. Visada pati parodau iniciatyvą parašydama e.mailą ar paskambindama. Turiu visus kontaktus ir skype ir adresus. Visada laukiu jų savo namuose ir visada, kai leidžia galimybės pati juos aplankau. Man, tai yra begalo svarbu. Su vieno šuniuko šeimininke taip susigyvenom, kad bendraujam kasdien. Su kitais retsykiais, bet būna labai smagu kai pamatau e.mailą iš jų ar sulaukiu skambučio. Ir visai neseniai viena šeimininkė, kuri yra labai brandi moteris, pasakė, kad jūs esate mūsų šeima. Man nieko maloniau nebuvo kaip girdėti šiuos žodžius. Organizavau susitikimą savo vaikų ir dabar vėl planuoju ir taip suderinam, kad visi galėtų dalyvauti.
Ir aš pati gi įsigyju šunis iš veislynų, tai vieną pamoką turėjau ir dabar man begalo svarbu ryšys su veisėju. Ir kai su viena veisėja neturiu visai jokio ryšio, iš pradžių aš rodžiau iniciatyvą, bet iš jos pusės jokio noro nebuvo. Nes ji laiko neturi, bet mano šuns laimėjimus, tai turi laiko susidėti į savo www Ir niekada nepamiršiu, kaip su jos išveistu šunimi dalyvavau parodoje Lenkijoje ir kai laimėjom BOB ji priėjo ir klausia atsiprašau ar čia ne mano veislyno šuo. Nu griūk negyvas. Ir draugė stovėjo šalia ringo ir girdėjo, kaip ji visiem gyrėsi. Ir puolė mane glebesčiuoti nors prieš ringą akivaizdžiai matė, kad aš esu, bet net nepasisveikino, o jau kai BOB laimėjom, tai jau mat pažino Su kito šuns veisėja bendrauju dažnai. Ji taip pat turi daug išveistų šunų, dirba rimtą darbą, dažnai stažuojasi JAV, bet e.mailui ar sms brūkštelti laiko visada randa. Lygiai tokia pat situacija su veisėja, kurios veislyne kergiau savo kalytę. Iš jos sulaukiau tiek patarimų, pagalbos ir tokio rūpesčio, kad gimus vadai ji vis skambino ar viskas gerai ar nereikia kokios pagalbos ir pan. ir iki šiol visada jai siunčiu nuotraukas, visada džiaugiuos jos komentarais ir pastebėjimais. Ir tada supranti kam labiau rūpi šunys, o kam už juos gauti pinigai...