
(na japonų tapyboj apstu tuščio centro ir fragmentiškumo)
baltas, tai turite omeny tuščias fonas? irgi tas pats, nes tas tuščias plotas irgi turi savo spalvą, savo plotą, svorį bei nuotaiką, o vaizduojami objektai priklausomai nuo komponavimo ir kitų dalykų, mūsų suvokime formuoja ne tik svorį, bet ir judėjimą. tarkim nukreiptas veido žvilgsnis ar į priekį šuoliuojantis arklys reikalauja vietos priešais save (tad jei jis kažkur paveikslo šone, jis visada bus atsisukęs į didesnį tuščiajį lauką). arba tas praeitam poste paskutinis veido paveiksliukas, (nors ten tik fragmentas bet jis žiūrisi ir kaip savarankiškas atskiras kūrinys) - ir tuščias fonas ir figūra šone ir mums visai tas nerėžia akies, arne.. beto necentriška kompozicija patogi ir atsitiktinumo įspūdžiui išreikšti, dinamikos, paslapties ar nuotaikos išraiškai, na ir t.t. ir pan..
dėti centre žinoma nėra blogai, tiesiog tai pats paprasčiausias ir patogiausias komponavimo būdas, kuriame bus garantuotas stabilumas. bet pernelyg statiškas vaizdas dažnai stokoja emocionalumo, o visada vaizduoti vien centre reiškia atsisakyti didelės vaizdavimo galimybių įvairovės..