QUOTE(_Simutee_ @ 2010 04 14, 13:26)
Sveikos moterys, panelės ir merginos:)
Rašau Jums su prašymu ir nroėjimu gauti Jūsų patarimų ir minčių kaip man elgtis. Mano gyvenimas sugriuvo per vieną dieną, vieną vakarą, vieną minutę...niekam to nelinkėčiau. Draugauju su vaikinu 3 metus ir 7 mėnesius. daugiau nei 2 metus gyvenome drauge. viskas buvo tikrai idealu. aplnikiniai žavėjosi mumis ir mes, rodo, buvom laimingi. šį šeštadienį tik gryžome iš Turkijos iš savo išsvajotojų atostogų. viskas buvo gerai: nesipykome, nesiriejome, jokių priekaištų., mylėjomės kaip bepročiai ir džiaugėmės vienas kitu. o pirmadienį jau turėjome labai nemalonų pokalbį, kuriame išgirdau jį sakant: "aš noriu pagyventi atskirai, nes nesu tikras ar tave myliu ar tiesiog esu pripratęs prie taves. šiuo metu aš nežinau pats ko noriu. noriu pabūt vienas ir suprasti, ar man reikia tavęs ar ne". Dar patikslino, kad mes nesiskiriambet tiesiog kuri laika pagyvensim atskirai.man tai buvo totalus šokas. išsikrausčiau pas draugę ir dabar svečiuojuosi ten. širdis plyšta pusiau. esu visiškam pasimetime... čia kaip iš giedro dangaus tokia jo naujiena. as esu užtikrinta, kad jį labai myliu ir tai mano žmogus, bet kaip man reikės išgyvent, jei jam manęs nereikės? gal Jūs man patarsite ar padėsite atsakyti į klausimą, kodėl jis taip pasielgė? ką man daryti...? palikti jį ramybėje ir laukti kol laikas viską sudėlios į savo vietas? aš nežinau ką jis galvoja, kodėl taip pasielgė, ar per dieną bent pagalvoja apie mane? nei parašo, nei paskambina.
Jei atvirai, esu visiškoj neviltį. man yra 22 metai, jam 27. manau suauges vyras turetu zinoti ko nori is gyvenimo ir is svao moters. gal jūs mane paprotinsit, kodel jis taip padarė ir t.t...
lauksiu jūsų patarimų ar tiesiog nuomonių
Nu sakes, atrodo, kad apie mane rasai. Viskas tas pats, tik mes negyvenom kartu (tas neturi jokios reiksmes).
Viskas buvo beveik idealu, meile begaline, buvom laimingi, aplinkiniai mumis zavejosi, buvom isitikine, kad esam sutverti vienas kitam. As buvo jo "ideali" moteris. Jis irgi mano zmogus.
Staiga jam prireike "pertraukos", as paklausiau kiek ilgai. Mazdaug 2-3 savaites. Gerai. Prasom. Neskambinau, nerasiau, neieskojau, palikau ramybej. Atsirado. Asarodamas, ilgedamasis, myledamas. Ta karta pasakem- daugiau jokiu pertrauku, mes negalim vienas be kito. Nuo tada ir prasidejo. Kuri laika gerai, ir vel atsitraukimas, ir vel kartu, ir vel nebe. Taip ir tesesi. Apie metus laiko. Lapkricio menesi as padejau taska, nes nebenorejau ir nebegalejau taip toliau. Issiskyrem labai skausmingai.
Sunku pasakyt, kas tavojo galvoj. Jis tik pats zino atsakyma, jeigu zino aplamai. Buna, aisku, kad po tokiu pertrauku vel viskas buna gerai ir grazu. Tu be abejo, ir noretum tai isgirsti, as tave labai gerai suprantu. Bet........
Man asmeniskai tokios "pertraukos" nera priimtinos. Jeigu as zmogu myliu, tai nereikia ir jokiu pertrauku.
Reiskia, jis abejoja....Daznai po tuo visu slepiasi ir kita...
Visi patarimai - "esi jauna, spjauk i viska, susirasi kita" ir kt. yra geri, bet siuo momentu tau jie jokios naudos neduos. Mintys sukasi vien apie tai, apie ji, apie judu. Tu turi milijona klausimu ir nei vieno atsakymo. Juolab, kad viskas dar ir netiketai (?)
Tau dabar reikia labai daug kantrybes, ramiai ta laika islaukt. Bet buk gera, neskambink, nerasyk, neieskok. Jis apie tave tikrai galvoja, esu tikra. Taciau ka jis pasakys atsirades- niekas nezino. Nusiteik viskam.
Geriausia, ka tu dabar gali daryt- kiek imanoma gyvent savo gyvenima. O isgyventi- tikrai isgyvensi, ar su juo, ar be jo. Nuo meiles dar niekas nemire.

Laikykis, apkabinu ir puikiai tave suprantu.