QUOTE(_Smalsutė_ @ 2010 10 11, 15:58)
1. Pati aistra nei gera, nei bloga. Gerai arba blogai gali būti tai, kaip žmogus su ta aistra "apsieina". Manau, kai aistra verčia žmogų elgtis nesuderinamai su pačiais rimčiausiais, esmingiausiais jo troškimais (šiuo atveju - mylėti, būti mylimam), tai nėra gerai. Kadangi buvo išsakyta nuomonė, jog aistros vos ne apibrėžimas toks, kad ji nesuvaldoma, tai ir patikslinau - jei matai, kad gali nebesuvaldyti, geriau jos tiek ir neprisileisti.
2. Kodėl tiek daug žmonių, paklaustų, už ką myli savo antrąją pusę, atsako - dėl to, kad jis/ji yra? Tiesiog. Aš tai turėjau omenyje.
3. Meilė nespėja augti, neturi tam erdvės, kai ją aplenkia prisirišimas, patogumas, kai žmogaus nebereikia siekti, nes jis ir taip visas "tavo". Beje tas pats net jei tai buvo ir su ankstesniu partneriu - niekur ta patirtis nedingsta, nes plačiąja prasme mylėti mokomės nuo kūdikystės iki mirties.
Nebūtinai amoraliai prasidėję santykiai turi ir pasibaigti blogai. Tuo labiau, kai žmogui jau tampa įpročiu kiekvienus rimtesnius santykius pradėti lovoje, natūralu, kad ir labiau nusisekę greičiausiai prasidės taip pat.
1. Iš pasisakymo susidarė įspūdis, kad jūs tiesiog bijot patirti tai, ko negalit suvaldyti, bijot kažko nesukontroliuoti, bijot suklysti ir neturėti galimybės pasitraukti, žengti žingsnį atgal, ar ne taip? Prisipažinsiu, labai dažnai elgiuosi taip pat... Bet žinau, kad tai nėra gerai, nes taip gyvenime prarandam labai daug galimybių, nes kartais tik rizikos būdu atrandam kažką nuostabaus. Nekalbu šiuo atveju vien tik apie lovos reikalus, o apskritai, bet man asmeniškai ir aistra, jos išraiška, seksas taip pat yra vienas iš gyvenimo malonumų.
2. Kad tai sako daug žmonių, tai dar nereiškia, kad tai "teisinga", "taip turi būti". Galiu pasakyti, kad ir skiriasi labai daug žmonių, praktiškai daugiau nei pusė santuokų išyra, o kur dar tos poros, kurios nesiskiria, nors namuose toli gražus jau nebelikę šeimos ir santuokos, ką kalbėt apie jausmus. Ir vis gi mes pasirenkam patys laisva valia, ką mylėti (ta meile, kuri sieja porą), vadinasi tai nėra besąlygiška meilė, nemylim vien tik dėl to, kad tas žmogus yra. Mylim ir dėl to, koks jis yra. Man, pvz., visai nekvepia meile, kai žmogus "miršta", svaigta dėl kito, tačiau net negali konkrečiai pasakyti, už ką myli, nes myli kažkokią iliuziją, mėgaujasi tuo euforijos jausmu, kuris būna santykių pradžioje, tačiau visada praeina.
3. Jūs nejaučiat, kad prieštaraujat pati sau? Teigiat, kad nuo sekso reiktų susilaikyti, laukti meilės, kad lovos malonumai nėra svarbiausia, bet tuo pačiu žmogų vertinat būtent per seksą, jis tampa "visas tavo, pasiektas" vien dėl to, kad su juo buvo turėta sekso. Visada laikiausi nuomonės, kad žmogus po sekso pasidaro nebeįdomus tuomet, kai tu be tarpkojo tiesiog daugiau nebeturi ką duoti kitam žmogui, tuomet viskas, kas prasidėjo nuo lovos, lova ir baigiasi. Bet tai nėra visi sekso be meilės atvejai. Niekas netrukdo žmonėms pažinti vienas kito kitomis prasmėmis net ir po sekso. Žmogus nėra vien tik kūnas, jis ir dvasia, protas, vadinasi, kad jį "turėti visą", neužtenka tik permiegoti. Ir jeigu žmogus tai supranta, jokio skirtumo, kuo prasideda santykiai. Ar dėl to, kad laiminga santuoka, sėkmingi santykiai prasidėjo nuo sekso, jie yra prastesni už tuos, kuriuos jūs laikote ne amoraliais? Galiausiai, ar seksas tik iš meilės garantuoja amžiną meilę, sėkmingus santykius?