seksualinė patirtis-itaka santykiams

O kuo bloga aistra? Kalbat taip, lyg ji būtų koks baubas, kurios nieku gyvu negalima prisileisti, patirti.


Visi jie kokie? Ne visi. Ir būtent tie ne visi vis dar žiūri į žmogų kaip į asmenį, o ne kaip į priemonę, daiktą, prekę.
Kodėl vienas iš trukdžių? Kuom galit pagrįsti? O kaip tos poros, kurių santykiai, prasidėję seksu, baigiasi vedybomis, vaikais ir laiminga šeima? Amoralu, ar ne?


Nereikia ir iki Indijos keliauti. Lietuvos kaimuose anksčiau būdavo panašiai, nes skyrybos buvo nesuprantamos, belikdavo arba pagerinti savo kasdienybę, arba virvė po kaklu.


Žmogus nėra nei tikslas, nei priemonė. Jis pakeleivis (draugas) į tikslą.

Pati aistra nei gera, nei bloga. Gerai arba blogai gali būti tai, kaip žmogus su ta aistra "apsieina". Manau, kai aistra verčia žmogų elgtis nesuderinamai su pačiais rimčiausiais, esmingiausiais jo troškimais (šiuo atveju - mylėti, būti mylimam), tai nėra gerai. Kadangi buvo išsakyta nuomonė, jog aistros vos ne apibrėžimas toks, kad ji nesuvaldoma, tai ir patikslinau - jei matai, kad gali nebesuvaldyti, geriau jos tiek ir neprisileisti.
Papildyta:

Kodėl tiek daug žmonių, paklaustų, už ką myli savo antrąją pusę, atsako - dėl to, kad jis/ji yra? Tiesiog. Aš tai turėjau omenyje.
Papildyta:

Ne manęs to reikėtų klausti.
Papildyta:

1. Meilė nespėja augti, neturi tam erdvės, kai ją aplenkia prisirišimas, patogumas, kai žmogaus nebereikia siekti, nes jis ir taip visas "tavo". Beje tas pats net jei tai buvo ir su ankstesniu partneriu - niekur ta patirtis nedingsta, nes plačiąja prasme mylėti mokomės nuo kūdikystės iki mirties.

2. Nebūtinai amoraliai prasidėję santykiai turi ir pasibaigti blogai. Tuo labiau, kai žmogui jau tampa įpročiu kiekvienus rimtesnius santykius pradėti lovoje, natūralu, kad ir labiau nusisekę greičiausiai prasidės taip pat.

1. Iš pasisakymo susidarė įspūdis, kad jūs tiesiog bijot patirti tai, ko negalit suvaldyti, bijot kažko nesukontroliuoti, bijot suklysti ir neturėti galimybės pasitraukti, žengti žingsnį atgal, ar ne taip? Prisipažinsiu, labai dažnai elgiuosi taip pat... Bet žinau, kad tai nėra gerai, nes taip gyvenime prarandam labai daug galimybių, nes kartais tik rizikos būdu atrandam kažką nuostabaus. Nekalbu šiuo atveju vien tik apie lovos reikalus, o apskritai, bet man asmeniškai ir aistra, jos išraiška, seksas taip pat yra vienas iš gyvenimo malonumų.
2. Kad tai sako daug žmonių, tai dar nereiškia, kad tai "teisinga", "taip turi būti". Galiu pasakyti, kad ir skiriasi labai daug žmonių, praktiškai daugiau nei pusė santuokų išyra, o kur dar tos poros, kurios nesiskiria, nors namuose toli gražus jau nebelikę šeimos ir santuokos, ką kalbėt apie jausmus. Ir vis gi mes pasirenkam patys laisva valia, ką mylėti (ta meile, kuri sieja porą), vadinasi tai nėra besąlygiška meilė, nemylim vien tik dėl to, kad tas žmogus yra. Mylim ir dėl to, koks jis yra. Man, pvz., visai nekvepia meile, kai žmogus "miršta", svaigta dėl kito, tačiau net negali konkrečiai pasakyti, už ką myli, nes myli kažkokią iliuziją, mėgaujasi tuo euforijos jausmu, kuris būna santykių pradžioje, tačiau visada praeina.
3. Jūs nejaučiat, kad prieštaraujat pati sau? Teigiat, kad nuo sekso reiktų susilaikyti, laukti meilės, kad lovos malonumai nėra svarbiausia, bet tuo pačiu žmogų vertinat būtent per seksą, jis tampa "visas tavo, pasiektas" vien dėl to, kad su juo buvo turėta sekso. Visada laikiausi nuomonės, kad žmogus po sekso pasidaro nebeįdomus tuomet, kai tu be tarpkojo tiesiog daugiau nebeturi ką duoti kitam žmogui, tuomet viskas, kas prasidėjo nuo lovos, lova ir baigiasi. Bet tai nėra visi sekso be meilės atvejai. Niekas netrukdo žmonėms pažinti vienas kito kitomis prasmėmis net ir po sekso. Žmogus nėra vien tik kūnas, jis ir dvasia, protas, vadinasi, kad jį "turėti visą", neužtenka tik permiegoti. Ir jeigu žmogus tai supranta, jokio skirtumo, kuo prasideda santykiai. Ar dėl to, kad laiminga santuoka, sėkmingi santykiai prasidėjo nuo sekso, jie yra prastesni už tuos, kuriuos jūs laikote ne amoraliais? Galiausiai, ar seksas tik iš meilės garantuoja amžiną meilę, sėkmingus santykius?

Niekur neprieštaravau paryškintajam teiginiui - visa tai skirta patirti su žmogumi, kurį pasirenki visam gyvenimui (tada ir malonumas ne vien fizinis).

O dėl baimės - ne, niekad nebijojau, kad nebeturėsiu galimybės žengti atgal, tik tas kelias atgal gerokai ilgesnis ir sunkesnis - nemanau, kad verta.
Papildyta:

Na čia Tu palietei labai svarbų aspektą. Kol renkiesi žmogų, su kuriuo kursi šeimą, tol labai svarbu ir įvardinti sau, už ką Tu jį vertini, kas jame patinka, priimtina ir t.t. Pasidavimas aistrai šioje stadijoje dažniausiai apakina.

Tai ne prieštaravimas. Minėjau, kad lytiniai santykiai - tai intymiausia kalba, kuria pasakoma, kad "aš - tavo vienintelis/-ė". Ką reiškia "buvo turėta sekso"? Buvo pasakyta tai, kam dar nepribręsta nei širdimi, nei protu. Ir tas reikalo rimtumas "veža", nors realiai rimtumo - toli gražu. Savęs taip paprastai neapgausi - melas ir lieka melu, o ant melo kurti nuoširdžius santykius gal ir įmanoma, bet jau sunkiau.
Papildyta:

Bet kol kūnas "vien linksminasi", dvasia neišeina pasivaikščioti - ji irgi tame dalyvauja, nori to ar nenori.
Papildyta:

Apie garantijas kalbėti būtų naivu, bet kai ko nors rimtai siekiame, juk dėl to ir stengiamės, o ne gyvename kaip papuola ir tikimės, kad vis tiek pasiseks.

viduramziai

1. Grįžtam į diskusijos pradžią O jeigu per visą gyvenimą taip ir nerandi žmogaus, kurį galėtum mylėti, kurį NORĖTUM mylėti? Taip ir pragyveni be sekso?
2. Man labai įdomu, kodėl jūs tą taip tvirtai teigiat? Jus apakino, jūs patyrėt? Gal neverta kalbėti apie visas ar netgi daugumą? Smagu, kai aistra apakina TĄ akimirką, bet tai nereiškia, kad lieki aklas viskam. Tiesiog nereikia painioti aistros su meile, tuomet ir nekils problemų su aklumu ar adekvačiu pasaulio bei žmogaus suvokimu.


1. Žinoma, kad dalyvauja - ir dvasia, ir protas. Bet jie vienas kitam neprieštarauja. Ar tai blogai? Manau, blogai, kai žmogaus viduje vyksta įnirtingos kovos tarp proto ir jausmų, tarp kūno ir dvasios, o "teisių" nėra vis tiek.
2. Tai jūs manot, kad santykių tęsimas po sekso ne iš meilės nėra rimtas siekimas? Ar po to dingsta visos pastangos?

Tik "lakstyti" paprastai pradedama gerokai anksčiau, kai dar viskas prieš akis ir tikrai negali žinoti, kad nerasi.
Papildyta:

Taip, aš manau, kas santykių tęsimas ne iš meilės - nėra rimtas siekimas. O to, kas tėra vien aistra, gi negalima painioti su meile.

Ir dar manau, kad tema išsemta.

O tai kada lakstyti? Kai jau išeini į pensiją ir nieko nebedomini, tik impotencija ir ateroskleroze sergantį kaimyną?

Nesupratot mano klausimo. Ne santykių tęsimas "ne iš meilės", o po sekso "ne iš meilės"

Suprasti supratau, tik nebematau prasmės šioje diskusijoje.

O labai norėjot įtikint, kad esat teisi? Nepavyko

Diskusija apskritai buvo beprasmė

Bet labai saugu. Yra grupe zmoniu kurie bijo gyventi-purvintis.

Kinu ismintis CHUN CICHEN

"Ten, kur purvas, knibzda gyvenimas.
Kur svarus vanduo, nebuna zuvies.
Kilnus zmogus neturi salintis zemisko purvo
ir neprivalo aklai sekti skaistaus elgesio pavyzdziais."