QUOTE(Sirenete @ 2010 10 13, 22:20)
siela ir kūnas yra viena, bent kol žmogus gyvena šioje žemėje ir tikrai nelaimingas tas, kas save taip skaido ir dalina, nori nenori kūnas ir siela vienas kitą įtakoja ir jeigu kūnas tik sielos indas, vanduo tyras negali išlikti purvinam ir pridvėsusiam puodely.
Seksas gali būti visoks, toks, kuris žmogų pakylėja ir toks, kuris išpurvina užjuodina jo sielą ir jau koks mus traukia priklauso ne nuo kūno poreikių, o nuo sielos tyrumo.
Jau geriau žmogus nedarytų blogo iš baimės ar dėl išskaičiavimo, nes motyvas visiškai nesvarbus, svarbus veiksmas ir rezultatas, negu darytų blogus neturėdamas jokių vertybių, kriterijų ar moralės normų.
Manyciau, tai zodziai zmogaus, kuriam kunas jo poreikiai, o ypac seksas asocijuojasi su "purvu" jei jie nesusije su siela. Bet yra zmones, kurie sugeba atskirti kuna ir siela. Jiems seksas analogiskai kaip papusryciauti kartu, pasokti ir t.t. Juk seksas buna ne vien is meiles, bet ir kaip gailescio aktas, ar proga pasijausti zmogui gyvam. Sekso poreikis ne vien pagristas meile, barteriniais mainais ir t.t.
Pridveses puodelis tai kas? Kad zmogus, apart kai kuriu asmenu, neitakotas dvasiniu pergyvenimu sugeba jausti malonuma, ar tai jo kuna padaro supuvusiu... Tuomet i masturbacija, jusu manymu, kuna padaro purvinu? O kodel zmogus turi bijoti malonumu, vengti ju? Koel zmogus turi apriboti savo zingeiduma, pazinti savo kuna ir tame kontekste?
Negaliu pritarti siai minciai, nes manau, kad zmogus yra mastanti, turinti sazine butybe. Gyvuliskas baimes jausmas nera rodiklis, butent jei prarandama baime, zmogui niekas netrukdo tapti gyvuliu. Vadinasi jis yra gyvulys tik valdomas baime.
Butent veiksmu motyvai ir parodo veiksmo verte. Jus gi ir pati rasone
"Seksas gali būti visoks, toks, kuris žmogų pakylėja ir toks, kuris išpurvina užjuodina jo sielą ir jau koks mus traukia priklauso ne nuo kūno poreikių, o nuo sielos tyrumo." Taigi ar gali gyvulys, tureti siela, kai valdomas ne veiksmo motyvais, o baime. Todel man visai suprantama, kad gyvuliskos prigimties zmonems yra baisus kuniski malonumai, nes jie jame tik sugeba izvelgti purva ir jie nesupranta kaip galima gyventi be pasaitelio-baimes.
Papildyta:
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2010 10 14, 12:32)
1. Purvas šiuo atveju - kas?
Aš irgi žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba pakilti po to, kai buvo pasiekę bene patį dugną, bet jie ne išliko tyri purve, jei purvą pasirinko (o ne šis buvo primestas aplinkybių) - jie pakilo iš to purvo, nes kažką savo gyvenime ėmė smarkiai keisti.
O pagal kokius kriterijus galima nuspręsti, ar žmogus elgiasi nuoširdžiai iki širdies gelmių, ar vien renka "pliuspunktus"? Jūs čia bandote įrodyti, kad žmogus, kuris sąmoningai atsisako vergauti aistroms, yra bijantis gyventi, "imituojantis gyvenimą" ir pan., bet argumentų tikrai trūksta.
Taigi, mes kiekvienas purva suprantame skirtingai. Jums seksas be jausmu yra purvas, o man tai dar viena zmogaus saviraiskos, pasaulio, savo kuno pazinimo formu.
O as kalbu ne apie pakilima, o apie tai, kad zmones gyvendami purve sugeba islikti padoriais, neveidmainiaudmai ir neneigdami zmogiska prigimti. Joks cia nuopelnas uzsidaryti i kokona ir gyventi sterilu gyvenima. Jei ka tai tenkina, puiku, bet kodel jiems noristi primesti savo"svara" kitam. Kas pasake, kad tai yra "svara"?
Cia jau jusu isvados. Samoningas begimas is gyvenimo, ir samoningas gyvenimo suvokimas nera tapatu. Kriterijai yra elementarus, zmogus viska turi daryti samoningai, vedinas savo isitikinimais, nevadovaujamas baimes, nes tai primityvus, labai stiprus jausmas, kuris dazniausiai uzgozia mastyma.
Manyciau, kad butent samoningas zmogus visada suvoks, ir gerbs kitu asmenu pasirinkima, nes zinos, kad jo kriterijai nera rodiklis kitam. Jei jis ko negali, nesupranta, nepriima, tai dar nera rodiklis, kad kitas privo gyventi, mastyti, jausti, kaip jis.
