Neigaliukų mamyčių pasišnekėjimai

Labas nuo ryto

Radau fotiką , prieš akis buvo padėtas, nu bet žabala, nemačiau
Sėdi gražuolė vidury

Su likimo drauge ir jos broliu

Ir taip reikėjo

Kitas nuotraukytes į mūsų albumiuką perkelsiu

Sveika, Jolanta,

Labai pazystama man si tavo situacija, pas mus be viso to ka tu parasei dar ir epilepsija.
Regresas prasidejo nuo 2 metuku, mokejo zymiai daugiau nei moka dabar, viska pamirso. Taip pat ir viru viru kose ir ate ate rodydavo ir su rankytem plodavo......nieko neliko, deja.
Bet ka norejau pasakyti...........mediku nurasyti kaip niekada nepasveiksiantys, prarade visiska vilti, pilni apatijos taip pat kreipemes i bioenergetike. Nu ka galiu pasakyti, netikejau pradzioje, kosmosas man ten buvo gal ir tebera bet rezultatai kalba patys uz save
Rasiau apie tai skyrelyje netradicinis gydymas berods taip vadinasi

Tik tu laikykis, nemanyk, kad nera iseities, ji tikrai yra ir tu ja surasi, patikek
Papildyta:
Mimmi, labai fainos nuotraukytes, panele tavo tai matosi, kad buvo smagu

Laba,

labai gaila, kad tas regresas įvyko, negeras tai dalykas vis dėlto, bet... turit F83 ir jeigu jokių papildomų ligelių vaikui nepasireikš (ko labai iš širdies ir linkiu), tai diagnozė ateičiai labai ir net labai palanki, nes tikrai iš tokio vaikučio galima daug ko tikėtis, išlavinti jį ir maksimaliai socializuoti. Mažutis dar, todėl dar nepanikuokit. Negaliu nieko pasakyti apie gimdymo traumas, vcp ir kt., nes nesu medikė, galiu tik paguosti tuo, kad mūsų (kitokių vaikučių ir jų artimųjų) pasaulis taip pat spalvotas, mums taip pat skaisčiai šviečia saulė ir taip pat gaiviai pučia vėjas, mes lygiai taip pat didingai svajojam ir kuriam gražiausius tikslus. O kai nuotaiką aptemdo neviltis dėl aplinkinių žvilgsnių ar nesusipratėliškų poelgių, mes bėgam vieni pas kitus, apsikabinam ir pabūnam savo uždarame pasauly, kur irgi yra gera ir gyvuoja meilė... Gyvenimas nesibaigia ties diagnozės skaičiais... Atvirkščiai - asmenybės branda (šiuo atveju jau kalbu apie suaugusius, auginančius tokį vaikutį) tik prasideda. Siena augs ir didės, pažadu jums tai, jeigu jūs tik matysit tą sieną ir nieko daugiau. Bet atsigręžti turit ne į sieną ir kliūtis (juk tai neišvengiama, o dar tokioj valstybėj kaip ši), o į savo vaiką ir save. Jūs turit imti jį už rankos, plačiai atsimerkti pasauliui ir jo galimybėms ir eiti ieškoti savojo takelio, nebijant laukiančių kliūčių ir nepamirštant pro savo širdies langus įsileisti džiaugsmą tuo, ką turit šiandien (pradedant sūneliu, baigiant nuostabia šio krašto gamta). Pamilkit savo bėdą ir taps viskas žymiai lengviau. Tai galiu jums ranką prie širdies pridėjus pasakyt Laikykitės

--

Mimmi, nuostabi šventė ir dukrytė tokia laiminga

O pas ką Jūs buvot? Pas kokią bioenergetikę?
Papildyta:

Ačiū

Klaipedoje
jei domina, galiu i AZ parasyti

mes, ne buvome, mes pas ja gydomes ir dabar nuo birzelio men. ir gydysimes ateityje, tai ne tik bioenergetika, tai ivairus papildai, aparatai ir t.t. daug visko

Parašykit Ačiū

buna buna taip kai po nosim daiktas o jo vistieknematai
Ale jusu kiek daug buvo grazu linksm ir faina turejp buti
Papildyta:

Rita Jusu zodziai kaip visad praskaidrina liudnas mintis as jauciu jei jus vestumet paskaitas sedeciau ir nenoreciau kad jus baigtumet kalbeti,nes Jusu zodziai tarsi siela gydo,o atrodo kartais tiek tereikia iki pilnos laimes tik tu palaikanciu zodeliu
Papildyta:

Tu tikrai nesibrauni esi tokia pat mama kaip ir mes visos kovojancios, mylincios,kartais pasimetusios,bet juk mes esam stiprios ir viska isgyvensim,sugebesim vaikams duoti tiek kiek galim,pajegiam,tai buk stipri,kantri,istverminga

Ačiū. Tiesiog rašau, kaip jaučiu. Iš širdies į širdį - tai patys tiksliausi žodžiai, kažkada taip pavadinom vieną iš gerumo akcijų čia, forume, ir tai buvo vienintelis pavadinimas iš visų, tiksliausiai atspindėjusių mūsų tikslus... Taip pat ir čia...

Turiu visą blogą, žinokit Būtinai duosiu nuorodą, bet dar nebaigiau rašliavų sukelinėt, tai noriu, kad gražus atrodytų, bet iki vasaros bandysiu baigt Labai norėčiau, kad kadanors, nors viena pasimetusi mamytė mano aprašytuose išgyvenimuose rastų stiprybės ir pasakytų sau: man taip nenutiks, aš būsiu gudresnė, stipresnė... Juk visos mes čia anksčiau ar vėliau atsitrenkiam į tą 'sieną' ir suskaldyt ją nėra taip lengva, aš dar ir pati iki galo nesu 'pasveikus' nuo šito

Sveika Naujokes visada laukiamos (aisku ,geriau butu kad nebutu musu tokiu),bet yra ,kaip yra.....Cia tikrai igysi daug tvirtybes ir stiprybes,kurios tau prireiks....Jauskis ,kaip namuose

Visas jubiliates su praejusiais gimsiukais

labas vakarelis

Labai lauksiu as irgi atsitrenkiu ita siena,suklumpu,bet stojuos ir vel einu,iki kito karto ir poto vel tas pat,bet jegu dar turiu ir turesiu,nes sviesa tunelio gale matau bet va kartais kad sugebeti atsistoti reikia tik aplinkiniu palaikymo zodziu,tokiu kaip Jusu Rita Turiu knyga "Myledamas save tu busi laimingas",gal kas esat skaite,ji mano rankose atsirado,kai buvau gilioj duobej.......si knyga apsviete kaip sakant mano prota,iviska kitaip pradejau ziureti,ir pradejau valdyti mintis,nes vojei kokios jos galingos...............atrodo kad is mano pasamones viskas islindo apie ka as kazkada galvojau,todel dabar mintis filtruoju...

O aš gavau vienintelį vaistą, nuo kurio ėmiau 'sveikti' ir nežinau, ar kitas koks nors įvykis būtų mane ištraukęs iš ten kur buvau.
Aš jau buvau kartu su savo vaiku ten, kur negali pasiekti paprasti žmonės, atsiribojusi, vieniša, labai dideliame skausme. Ir tai dar su tapo su laikotarpiu, kai laukėm diagnozės (nors ją jau žinojau), kai nieko apart googlo baisios informacijos, nežinojau, nemačiau ateities, galima sakyti... na, ir gyvent nenorėjau, tik egzistavau... Tąkart pirmą kartą buvau pakviesta padėti suorganizuoti šventę onkologinio vaikučiams. Kodėl aš, nebendraudama su aplinkiniais, sutikau tai daryti - nežinau, matyt ne protas vedė, o Tas, kuris valdo mūsų gyvenimus... Bet atsidūrusi ten, kur riba tarp gyvybės ir mirties yra tokia trapi, kur nėra ašarų, o tik neįkainojama ir nepamatuojama viltis ir beprotiškas noras gyventi, bet kaip, bet kur, bet kiek, bet - gyventi, kur šis ir mums nežinomas pasauliai pulsuoja vienu ritmu... Ten momentaliai pasikeičia viskas, kas buvo įprasta. Smulkūs rūpesčiai nežinia kur išsišluoja, o didesni skausmai virsta gyvenimo prasmėmis ir tikslais. Būtent ten ir mano skausmas pavirto į tikslą ir meilę savo gyvenimui tokiam, koks jis yra. Myliu tuos vaikučius ir išgyvenu su kiekvienu, kuriuos tik pažįstu, laukiu kartu ir meldžiuosi kartu

Sveikos

Man nekalbadieniai Bet paskaičiiusi paskutinius jūsų postus...apsiverkiau....


Domicele> ar nupirkai savo princesei didesne kedute?