Įkraunama...
Įkraunama...

Nebenoriu gyventi!

QUOTE(astuxx @ 2005 12 14, 19:10)
Na viskas prasidejo nuo to, kad pries ketverius metus musu seimoje gime antras sunelis, vyresneliui tuo metu buvo 1,5metuku. Negaliu sakyti, kad vaikas buvo nelaukiamas, nes visada manem su vyru, kad auginsime vaikus nedideliu amziaus skirtumu, bet mazylis buvo neplanuotas tuo metu, bet jau kaip buvo taip ir yra...
      Gimus mazyliui prasidejo problemos. Vasara, pries gimstant mazyliui, vyras istojo i aukstaja baigti magistraturos...Rugseji gime sunelis, spalio pradzioje vyras isvaziavo i Vilniu i ivadine sesija 2sav... As likau namie su dviem mazyliais, salia nebuvo nei tevu, nes gyvename nuosaliame Lietuvos kampely, draugiu neturejau, nes ten gyvenom visai neseniai, na zodziu jokios pagalbos salia neturejau kapsciausi tas 2 savaites viena kaip tik galejau, tuo metu dar nebuvo sunku... Visi sunkumai prasidejo kai jauneliui suejo 3 savaites, jam pradejo vakarais pusti pilveli, tikrai buvo labai sunkus vakarai, kai mazyliui pucia pilveli rekia visa gerkle, o ir vyresnelis dar visai "kleckas", reikia ir pamaitinti, ir pamigdyti, ir dar priziureti kad niekur neuzliptu, nieko nenuverstu... Vyro daznai namuose nebudavo nes dirbo kriminalistu policijoje(dazni iskvietimai i ivikius, darbas beveik be iseiginiu), o kai budavo namie tai ir pailseti noredavo, o vaikus tikrai  mylejo nebijojo ir sauskelniu pakeisti, ir pamaitinti, ir valgyti padaryti visai seimynai... tikrai labai geras tetis ir vyras, tik tiek, kad mazai budavo namie, vis darbas, darbas, darbas, o dar virsininkas tuo metu pasikeites, pradejo nervus gadinti, reikalauti nezinia ko... pradejo keistis ir mano vyras, pasidare uzdaresnis, niuresnis, nervingesnis, maziau demesio skirdavo visiems mums, maziau kalbedavosi su manim... vienu zodziu likau beveik visiskai viena.
  Mazylio problemos su pilvelio putimu baigesi, kai jam buvo 3,5 men. As tikrai jau buvau stipriai iskankinta per tuos 3 men. Netrukus prasidejo kitos problemos mazyliui, po gripo ir antibiotiku kurso  prsidejo dispakterioze , siek tiek pagydzius lyg ir pagerejo. Suejus 6men. nuvezem mazyli pas gydytoja skiepams, musu gydytoja sirgo, tai ejome pas pavaduojancia gydytoja, si kaip priklauso atliko visas proceduras(pasvere, pamatavo ugi), paklause sirdutes darbo na ir pasake, kad vaikelis serga bronchitu, as ir issiziojau, galvoju, negi as serganti vaika vezciau skiepyti..., ir dar vos neapsauke manes kokia as mama, kad vezu serganti vaika skiepyti,tai vaiko net nepaskiepijo, o prirase kruvas vaistu, na zinoma  ir antibiotiku ir prisake butinai 10 dienu gerti, as taip pat nesupratau, galvoju sau, "negi as tokia ziopla, kad nematau,kada vaikas serga, o kada sveikas"... na as kaip kokia "durnele" ir sugirdziau 10 dienu antibiotikus nuo bronchito, bet vaikelis nuo to nepasidare ne kiek sveikesnis, nes is tiesu jis ir nesirgo, tik po 10 dienu kurso tai jau tikrai susirgo, pradejo kilti temperatura, diena, nakti verkti, viduriuoti, o cia dar pries nosi savaitgalis ir Velyku sventes. Po savaitgalio mes is karto lekem su siuntimu i Klaipedos vaiku ligonine, ten pagulde mus savaitei, state lasalines, skysciams atstatyti, atliko keleta tyrimu, o del to nustatyto bronchito paaiskejo, kad vaikelis istiesu turi sirdutes uzesiuka,kurio per puse metuku niekas nebuvo pastebeje, o pavaduojanti  gydytoja tai palaike bronchitu. Klaipedos vaiku ligonineje nuotykiu taip pat netruko, mus gyde skyriaus vedeja, kuri nezinau ar del to, kad is karto nieko nedavem, ar del aplaidumo, gydimo pabaigoje nustate, kad vaikelis greiciausiai netoleruoja pieno baltymo, ir rekomendavo maisto produktus su pieno baltymu pakeisti i produktus su sojos baltymu arba ozkos pienu.
Grizus is ligonines pora savaiciu buvo lyg ir nieko, kol viena nakti vaikelis vel nepradejo rekti is skausmo. Issikvieteme greitaja, felcere liepe sugirdyti 1,4 nospos, sugirdzius vaikelis nurimo, bet si problema pradejo kartotis kone kiekviena nakti, musu gydytoja liepe kai uzeis vel sugirdyk nospos.
  Man tai jau nuo tokiu problemu tikrai nebuvo lengva, buvo gaila vaikelio, kad jis toks mazytis turi tiek skausmo kenteti. Apie musu problema is mano anytos suzinojo, vyro pusesere, kuri Vilniuje, mokesi medicinoje ir jau atlikinejo rezidentura, tai ji suzinojusi apie musu problemas paskambino man pasikalbeti, as pasikalbejau su ja, o ji patare nieko nelaukiant pasiimti is savo gydytojos siuntima ir vaziuoti i Vilniu, i Santariskiu klinikas. Na mes taip ir padarem... Nuvaziavus nezinojo registraturoje, kur mus siusti, pasiunte i neisnesiotu naujagymiu konsultacijos skyriu, kad mums ten ir nepriklause, bet mus gydytoja prieme, visu pirma gydytoja liepe nurengti mazyli nuogai, pamaciusi gydytoja musu mazyli nuoga tik pasake "Nu jo!", nes mazylis atrode kaip is koncentracijos stovyklos, ir tik pridure, "ar jus pasiruose gultis i ligonine?" mes , zinoma toki kelia is kito Lietuvos galo vaziavom viskam pasiruose. Pagulde. Atliko tikrai issamius tyrimus, pasirode, kad vaikelio organizmas pieno baltyma toleruoja, nes Klaipedos ligonineje del to neatliko jokio tyrimo, o paklause ar kas nors seimoje negreia pieno, as pasakiau , kad nemegstu pieno, tai toks tyrimas atliekamas Klaipedoje, pieno baltymo netoleravimui. Taip pat istyre visa organizma(nuo galvos iki koju), galu gale paaiskejo, kad vaikelio zarnyne nebebuvo nei vienos gerosios bakterijos, gydytoja tik pridure, "per 25 savo darbo metus vienoje vietoje tiek bloguju bakteriju dar nesu maciusi!", savaite pabuvome Vilniuje po atliktu tikrai issamiu tyrymu gydytoja mums paskyre gydyma, po kurio vaikucio sveikata tikrai pasitaise.
  Visos sios pro blemos mums uztruko beveik 10men. Vaikelio sveikata lyg ir pasitaise, bet as likau tikrai ne sava. Per tuos 10 men. praradau gyvenimo dziaugsma, nuolat jauciau silpnuma, nuovargi, viskas pasidare neidomu, jei tik buciau galejusi kiauras dienas buciau galejusoi guleti lovoje..., bet zinoma nebuvo kada, nes augo 2 linksmuoliai berniukai.
  Suejus mazyliui 1,5metuku as grizau, po dekretiniu atostogu, i darba. Mano darbas, tai vaiku darzelyje aukletoja. Pries dekretines atostogas darbas man visai patiko, bet grizus po triju metu pertraukos, as jau matyt, tikrai  buvau labai pavargusi nuo savo vaiku, tad darbas man nebeteike jokio malonumo, i darba ejau kaip i katorga. Tai ir mano pacios psichologines problemos tik didejo.
  Pries metus mano vyras isvaziavo i uzsieni uzdarbiauti, nes mums tikrai labai reikejo pinigu. Tad likau as viena su dviem vaikais, su savo psichologinem problemom ir nemielu darbu. Drauge turejau tik viena, bet bijodavau su ja nuosirdziai pasikalbeti, gal nelabai pasitikejau. Tai ir laikiau viska savy, o nuo to tikrai geriau nesidare.
  Truputi daugiau kaip pries puse metu jau visai pasidare blogai, uzsidariau visiskai savy, beveik nebendravau su niekuo nei darbe, nei po darbo..., niekas ir nepaklausdavo kaip as jauciuosi, daznai budavo net darbe, kad uzmigdziusi vaikus pietu miego atsiguldavau i laisva lovyte ir prazliumdavau visa pietu miega, prazliumdavau ir savaitgaliais usidariusi namie su vaikais. Viena diena nutariau gana slepti viska savy, kreipsiuos i gydytoja. Gydytoja pasiunte pas psichitre. apsilankius pas psichiatre, ji isklause mane, paskyre gydyma, na ir jau daugiau kaip puse metu gydausi. Vasara atostogu metu lyg ir buvo pagereje, nes ir vyras liepos pabaigoje gryzo atostogu is uzsienio. grizus vyrui nutarem, kad negalime gyventi atskirai, nes tai nei man su vaikais gerai, nei jam. Tad po vasaros atostogu as isejau is darbo ir rugsejo pabaigoje isvaziavome i uzsieni visa seima.
  Cia jau gyvename daugiau kaip 2 men., as vis dar ieskausi darbo, bet nelabai sekasi, nes is tiesu ir laiko nelabai turiu, bunu su vaikais namie. Musu abu vaikai yra labai judrus ypac mazylis (jiems jau dabar, vyresneliui beveik 6, mazyliui 4), tai tikrai reikia labai daug kantrybes norint juos suvaldyti, o mano kantrybe su kiekviena vis labiau senka.
Siandien atsikelus vaikai pradejo pestis as pradejau del to isterikuoti, kas siaip man nebudinga, net pradejo i galva mintys listi, kad nebenoriu gyventi, pati suprantu , kad tai neiseitis, bet jau nebezinau ka daryti, kur kreiptis pagalbos? Tad atsiverciau si puslapi ir nusprendziau parasyti viska, kas taip ilgai gulejo mano sirdyje. Nezinau ar kam bus idomu skaityti mano laiska, gal kas pagalvos "si moterele nemate tikru problemu!", gal ir taip, bet as niekaip nebegaliu susigaudyti savyje, negaliu rasti idomios veiklos.
          PLEASE!!! Padekit kas nors!!! Nes pastaruoju metu tik kiauras dienas lieju asaras, nebegaliu saves valdyti.
 


Atsakyti
QUOTE(Liūtas @ 2006 01 04, 00:07)

Praėjo jau nemažai dienų tad noriu paklausti kas tave labiausiai neramina šiandien?
Atsakyti
Nu mamkos, jūs duodat. Net tokiam skyrelyje, kur žmogui reikia pagalbos, jūs padarote bobturgį ir imatės kritikuoti.. Sigitabeata- tai vienintelis žmogus parašęs kelis patarimus kas galėtų toje situacijoje padėti. Ir neteigia, kad tai profesionalo patarimai.Ir nekiša jų prievarta, o tik siūlo.O jūs užsipuolėt. Tai kodėl pačios nieko nesiūlot, o tik rašote savo istorijas "kaip krisdavote kryžiumi su chalatėliu" (ot naujiena, parodykit man mamą, kuriai taip nebuvo?). Beje, kartais patarimas iš knygos " Kaip išlošti milijoną? " gali labiau praversti negu įtakingo bankininko.


Atsakyti
Sigitos beatos pateikta informacija yra neteisinga. Ji teigia, kad prie antidepresantų priprantama, o iš tikrųjų prie antidepresantų nepriprantama, apie tai rašo kiekvienoje jų anotacijoje, priprantama tik prie kai kurių raminamųjų.
Dar ji visiškai nusišnekėjo teigdama, kad vaistai - tai blogis. Žmogui, kuris galvoja apie savižudybę, būtini vaistai, o tokie beatos pasisakymai yra labai neapgalvoti ir neatsakingi. Matosi, kad ji tikrai nepatyrė pati tikrai gilios ir tikros depresijos, nes žmogus, esantis gilioje depresijoje tikrai negali sportuoti. Ir jos pasakymas, kad ankstesniais laikais nebuvo depresijų, irgi nusišnekėjimas, kokiais faktais pagrįsta tokia informacija? Tad nėr ko ginti sigitos beatos, jos patarimai nieko verti, o kitų mamų kritika jos atžvilgiu tikrai teisinga.
O siūlyti čia daug nieko neprisiūlysi - būtini vaistai, būtinos psichiatro konsultacijos, ką temos autorė ir daro.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Dalia30: 04 sausio 2006 - 07:59
sveikinu su praejusiomis sventemis ir linkiu kuo geresnes dvasines busenos ir ramybes. Atsiprasau lorali, kad taip ilgai neparasiau. Tikuosi sventes praleidote ramiai.

manes klausete ar pati vadovaujuosi savo patarimais. turiu pasakyti, kad ir man buna sunkiu akimirku, bet as zinau ka daryti ir darau. Kai buvau panasioje situacijoje kaip Jus, buvo lygiai tokie patys jausmai ir mintys, kokias aprasete. Tokia jau ta depresija, zinojau viska ka reiketu daryti, bet nieko negalejau padaryti. Gerai Jus suprantu. Teko stazuotis Sveicarijoe, Neauchatell'io universitete klausyti paskaitu depresijos tema, jau nekalbant isstudijuotos literaturos. kai pacia uzklupo depresija supratau: "viena yra zinoti, o visai kas kita sugebeti tuo vadovautis." Man lygiai taip pat nebuvo lengva zinias pritaikyti praktiskai, o dar paciam brangiausiam zmogui – sau biggrin.gif . Sunku save priversti. Buvo sunku pradeti ir tas ieskojimas buvo gana ilgas, bet kai pradejau ieskoti, pats ieskojimas pasidare malonus, buvo smagu save stebeti is sono ir keisti. paskui tas keitimasis pagavo pagreiti, o tada jau... Pirmiausiai pradejau ieskoti pas mus alternatyvu, kurios yra Sveicarijoje, pradejau lankyti sporto kluba. Bet 45 min. treeniruociu man buvo maza. Kazko truko, reikejo, kad "kas nors ispirtu i uzpakali", kad daugiau energijos islieciau. Aisku reikejo spresti savo problemas,bet niekaip negalejau apsispresti, atideliojau sprendimo priemima ir vis galvojau apie ta pati. Lankiausi pas zymius psichologus, pazinau juos kaip specialistus, analizavau save. I viska ziurejau kritiskai, analizavau save, uzsiemiau savistaba, rasiau jausmu dienorasti, bet kazko truko. Nors man atrode, kad stengiuosi, bat jauciau, kad tai nera gera gyvenimo kokybe, kad man kazko truksta iki geros savijautos. Kai apsilankiau Druskininkuose pas Kacergi, visos turimos zinuos, kaip ta mozaika galvoje susideliojo. Pagal psichologa Kacergi – žmogus is gilios depresijos gali išbristi jeigu jam dar like nors siek tiek sveiko proto ir valios. Zinoma reikai žmogaus, kuris suprastu sios ligos specifika ir padetu padaryti pirmuosius žingsnius dvasines sveikatos link. Tik tada supratau kiek daug faktoriu leme mano tokia busena. Apsilankymas Kepenio Sveikatingumo mokykloje, dave postumi pradeti sportuoti, kad prakaita nubraukti galeciau. Kad pasiekciau toki lygi man reikejo 6 km. stadione (tai mano norma). Kitiems gal ir maziau uztektu... biggrin.gif aisku, tai salyginis sporto matas, kartai stadiona iskeisdavau i keliu valandu dukima klube ar kambaryje prie geros muzikos.

Lorali, tai ka rasote man pazystama, lygiai taip tap galvojau. pradzioje, kad man negali buti depresijos, as tiek visko zinau, tik jau ne man tai. Kai kolegos duodavo patarimus, man jie taip pat atrode kvaili: "vaipytis pries veidrodi? kokia nesamone... ir taip toliau. jau nekalbant apie visa kita."

As ir nesitikiu, kad Jus imsit ir darysit, tai. Tiesiog zinoti, kad kazkam tai padejo, o kai visai bus blogai ir busit kai ka isbandziusi, gal sugalvosite ir tai pabandyti. Yra zmoniu kurie visa gyvenima nugyvena tokioje busenoje, yra kurie gyvenima uzbaigia savizudybe, nezinodami, kad serga depresija. Ar kelete klausima kodel Lietuvova uzima viena pirmaujanciu vietu pasaulyje pagal savizudybiu skaiciu ir kodel sie skaicia sparciai dideja? gal ieskojote atsakyumo ?

Kai netureriau dabartiniu mamos pareigu, kaip minejau teko konsultuoti seimas. Viena mama, kurai gili depresija, auginanti du vaikus, kurie savo buvimu ja labai erzino. Vaikus uzdarydavo viename kambaryje, o pati kitame kambaryja ziuredavo televizoriu nuo ryto iki vakaro. Vaikai augo netvarkingoje aplinkoje, jau nekalbant apie tai, kad jie neturejo elementariu socialiniu idudziu, tokiu, kaip nekisti sokoladines bandeles i kisine ar nekakoti ant kilimo ir paspirti kakuli po lova. Kai pradejau dirbti su sia seima, motina po pirmo vaiko gimimo jau buvo konsultavusis su psichiatru, gerusi 2 metus antidepresantus. Per pirma susitikima ji man pasake, kad gydytojas jai neberaso antidepresantu, o ji jaucia toki nora, kad dabar pat galetu isgerti visa buteliuka. Analizavau situacija, labai norejau padeti tiems vaikams, jie gi tevu pasirinkti negali. O kad padeti vaikams reikejo padeti motinai. Vyro noras ja palikti, paskatino ieskoti iseities is susidariusios situacijos. Su ja dirbau gana intensyviai, susitikdavome po pora kartu per savaite. Ji nemazai padare del saves. Siuo atveju del mamos depresijos kecia visa seima, o vyras nesupranta, kas zmonai - laiko ja apsileidusia, nevalyva ir t.t.

Zodziu linkiu Jums stiprybes ieškant išeities, analizuojant situacija, apsisprendžiant ir priimant sprendimus. Svarbu priimti sprendima, o paskui belieka veikti pagal ji.

Ir stenkites kuo maziau pasiduoti emocijom, išklausykite visas nuomones, o spreskite pati. Matau, kad jus stengiates matyti medali is ivairiu pusiu, ne taip kaip kai kurios sios temos pašnekoves apimtos emociju sugeba tik kitu nuomone kritikuoti, pamirsdamos net savo patarmus iškloti. Tikriausiai nelabai ju ir turi.
Atsakyti
Sportas - puiki profilaktinė priemonė nuo depresijos arba tinka prie lengvos depresijos. Tu rašai, sigita beata, kad pati sirgai depresija, bet ieškojai atsakymų, klausei paskaitų, sportavai. Jei dar galėjai klausyti paskaitų - tave kamavo lengva depresija, nes kai žmogus serga klinikine depresija, susilpnėja jo dėmesio koncentracija, sutrinka atmintis, jis negali įsisavinti gaunamos informacijos. Aš pati buvau Kepenio mokykloje, kai sirgau depresija ir mano situacija tik pablogėjo - skirtingų dėstytojų paskaitos tarpusavy prieštaravo, o juokingiausia, kad pats Kepenis prieidavo prie manęs ir sakydavo: "Kaip tavo depresija?" ir nors man buvo žiauriai blogai, jis sakydavo: "Matau, kad gerėja" doh.gif Priėjau iki tokio taško, kad nors Palangą pažįstu nuo vaikystės - ten praleisdavau kiekvieną vasarą, pradėjau joje pasiklysti. Patikėk, Sigita Beata, mano postas paremtas ne emocijomis, aš jau dešimt metų domiuosi šia tema, skaitau naujausią literatūrą anglų kalba, mano tėvas dažnai lankosi Amerikoje, kitose pasaulio šalyse, jis pats dirba su neurochirurgais ir tik apsilankęs užsienyje pasidomi naujausia informacija, kalbasi su gydytojais.
Beje, aš pati pastebėjau kai man būdavo blogai pati domėjausi visokiom saviįtaigom, išbandžiau akupunktūras, masažus, šviesos terapiją, sportus, ekstrasensus, homeopatiją, nekalbu apie ilgus psichoterapijos seansus ir t.t., ir pan. Kai atsigaudavau, man visiškai to nereikėdavo. Faktas tas, kad daugelis žmonių nesportuoja, bet jaučiasi puikiai. Taigi, normalioj būsenoj žmogus gerai turi jaustis ir be jokių sportų. Todėl aš priežastį matau tik biochemijoj, o įvairūs stresai tik pagreitina procesą. Kodėl vieni žmonės patiria didžiausius stresus ir nesuserga, o kitiems reikia tik mažo lašelio? Arba tarkim, teigiama, kad polinkį susirgti šizofrenija turi 7 % žmonių, o suserga tik 1 %?
Ir dar anot vieno gero psichiatro - leisti žmogui kankintis prie depresijos ir neduoti jam vaistų, tai prilygsta nusikaltimui.
Bėda gal pas mus ta, kad trūksta gerų psichiatrų, nelengva iš karto tinkamai parinkti vaistus. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse yra naudojamas specialus smegenų diagnostikos aparatas, jo spalvotos nuotraukos aiškiai parodo, kad sergančio depresija žmogaus smegenyse visiškai kitaip pasiskirsčiusi smegenų centrų aktyvacija nei sveiko žmogaus. Tai vadinama "single positron emission spectroscopy". Bet šios technologijos dar nėra pilnai išvystytos, nors Amerikoje jos gana plačiai taikomos, bet pagal naujausią informaciją jos dar vertinamos kritiškai - pernelyg skirtingas vaizdas gaunamas dienos eigoj, kai žmogus atsikelia, pavalgo ir t.t. Užsienyje yra ir specialybė biopsichiatrai - jie turi išsilavinimą ir psichiatrų, ir chirurgų, ir anatomų ir jie būtent tiria, kaip vaistai veikia smegenų kraujotaką.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Dalia30: 04 sausio 2006 - 17:00
Na jau seniai nerasiau. Aciu visom kurios paraso, aciu uz supratima ir palaikyma.

As galiu pasakyti, kad sigita-beata, del teiginio, kad mes patys galime sau kazkiek padeti, ieskoti budu, kaip padeti; ji tuo klausimu yra teisi. Pavyzdziui, kai as pasigimdziau abu vaikus ir siek tiek juos paauginus reikejo gryzti i darba, as labai nebenorejau dirbti pedagoginio darbo, bet tuo metu pasirinkimo nebuvo, tad gryzau ir dirbau, bet laiminga nesijauciau, tik jauciau, kad sis darbas nebe man, ir norejau kazka savo gyvenime pakeisti. Tai va, kai dabar jau pradejau dirbti kitur. t.y. restorane (dirbti per diena tenka nedaug, 3-is arba 6-ias valandas), as jauciuosi laiminga, kad kazka pakeiciau savo gyvenime, dziaugiuosi del to, kad nors kelias valandas per diena nereikia bendrauti su vaikais, nes juk anksciau mano gyvenimas praktiskai kiaura para buvo tarp vaiku(savu ir svetimu), i darba kol kas einu kaip i svente(retas reiskinys tikriausiai). Manau jei as galiu uzsiimti man patikancia veikla, jei dirbdama jauciuosi gerai, manau, kad tai gali pagreitinti mano pasveikima. Nuo to, kad as jauciuosi geriau is tiesu geriau ne tik man, bet ir mano seimai, nes bet kuris vaikas dziaugiasi matydamas mama besisypsancia, o ne kiauras dienas liejancia asaras.

Na tikiuosi, kad sis mano pagerejimas ne trumpalaikis.
ATIA!!!
Atsakyti
Ai, dar del sporto norejau parasyti. Manau, kad sportuoti tikrai gilioje depresijoje butu neimanoma. Mano atveju tai tuo labiau, as nuo 7-eriu turiu sirdies liga, tai man visa laika mokykloje sportas buvo uzdraustas, o dabar sirdeles darbas man ne pats geriausias, ne del depresijos. Man tikrai pakanka tokio sporto, kaip darbe. Gerai, kad cia Airijoj niekas neduoda persidirbti, nes man ir 3-iju valandu per diena ant koju pakanka.
Noreciau ateityje nebent baseina palankyti, manau tai padeti ir atsipalaiduoti.
Tai tiek.
ATIA!!!
Atsakyti


labas astuxx,

Jusu gyvenimo situacija, tik patvirtina psichologo Kacergio teigini, kad prie depresijos priveda intensyvus protinis darbas. Darbas, kuriame po minties seka veiksmas palaiko gera psichine busena, nes smegenis valdo elektros kruviai, kuriuos sukuria raumenu darbas.

o cia, kad smagiau butu.... tongue.gif
Zmones sako, jeigu pablogejo sveikata, keisk darba, jeigu dar negereja - keisk gyvenama vieta, o jei ir tai nepadeda keisk gyvenimo partneri biggrin.gif
Atsakyti
Na as is pradziu gyvenama vieta pakeiciau, darba pakeiciau, bet gyvenimo partnerio dar nesiruosiu keisti nono.gif . Manau tai nebutu gera iseitis nei man nei mano vaikams, kol kas mes jauciames labai tvirtai savo gyvenime group.gif gathering.gif !!!
Atsakyti
Malonu pamatyti, kad astuxx reikalai pagerėjo. drinks_cheers.gif

Liudna, kad pablogėjo sigitai-beatai. blink.gif

Astuxx taip gražiai apie savo antrą pusę rašo ir sunkiom akimirkom, ir kai lengviau. Labai gražu. Būtų mano valia, visas forumo bambekles (kurioms jokių depresijų nėra, tik pataloginio bambėjimo priepuoliai) atsiųsčiau paskaityti ir iš astuxx pasimokyti. drinks_cheers.gif

Sigita-beata, tiek knygučių perskaitei, tiek užsieninių kursų išklausei, o vieno, paties svarbiausio, neišmokai- nieko nėra svarbiau už artimą žmogų ir gražų išpuoselėtą poros tarpusavio ryšį. Ir džiaugsme, ir varge. Ir visi hanteliukai ar tabletės- bombonkės, palyginus su jausmu, kad turi sielos artimą. Ir ne tik tam, kad iš jo gautum, bet ir kad duotum.smile.gif Ir todėl dėl astuxx man ramu. Jei jau tokioj situacijoj išlaikė gražiausius jausmus antrai pusei, tai įveiks ir laikinus sunkumus.

Sėkmės abiems.



Atsakyti
QUOTE(sigita beata @ 2006 01 04, 22:44)


Jusu gyvenimo situacija, tik patvirtina psichologo Kacergio teigini, kad prie depresijos priveda intensyvus protinis darbas. Darbas, kuriame po minties seka veiksmas palaiko gera psichine busena, nes smegenis valdo elektros kruviai, kuriuos sukuria raumenu darbas.


Visiški kliedesiai doh.gif Smegenis valdo ne tik raumenys, bet ir vaizdai, emocijos, ir šiluma, ir šaltis. Užtenka ryte pramerkti akis - pamatyti šviesą, ir smegenys tuo metu nepaprastai aktyvuojami. Kalbant irgi smegenų centrai labai stimuliuojami.
Sigitos beatos požiūryje yra tiesos tik tame, kad evoliucijos proceso metu žmogus tikrai labai atitolo nuo gamtos, jam tikrai nereikėjo dirbti anksčiau tokio intensyvaus protinio darbo, jo nepasiekdavo tokia informacijos gausa. O žmogus juk iš tiesų yra gamtos dalis, o tas atitolimas iš tiesų yra papildomas stresinis faktorius.
Atsakyti