Kada reikėtų pakrikštyti vaiką?

Naturalu kad Biblijoj neparašyta, kaip bebūtų keista ,bet pirmieji krikščionys buvo Žydai, Jei jiems nekilo klausimas reikėtu pažiurėti kodėl. Krikštas tai naujosios sandoros su Dievu ženklas. Senasis sandoros ženklas, kaip aukščiau rašiusioji Kolegė papildė, duodamas buvo kūdikiams. O šiaip nėra jau tokių tikslių reglamentų kada krikštitis. Krikštas tai sakramentas- o ne maginis veiksmas- nuo vaiko priklausys kiek Jis Jam bus reikalingas.

Aš manau, kad vaikui reikia pačiam apsispręsti, ar jis to apskritai nori - galbūt jis paaugęs norės kitos religijos (nežinia, kas po 10-20 metų bus populiaru), ir paauglystėje jums priekaištaus? Kaip tada jaustumėtės ir elgtumėtės - sakytumėte, kad vaiki, tu turi trdiciškai tikėti tuo, kuo mes, tavo tėvai tikime? Ne argumentas, ypač dabar, kai žmonės keičia religijas kaip kojines.

taip taip taip taip.... vaikas turi viską apsispręsti pats ir kam tie tėvai reikalingi?
lai jis apsisprendžia kai susirgs sunkia liga ar jam operuotis ar ne, lai sprendžia ar jam eiti į mokyklą ar ne ar vaikščioti plikam ar ne, LAISVĘ VAIKAMS.

Na čia tai jau nesąmonę suskelėte, tai du skirtingi klausimai... Tikriausiai esat viena iš tų tikinčių krikščioniškų davatkų, kurios anei Biblijos, anei N. ir S. testamentų neperskaitėt, bet tikit, nes reikia! O krikštyti reikia, tik todėl kad taip visi daro, nes o ką gi mūsų riboto proto visuomenė pasakys apie tai. Pilna nesąmonė. manau, kai klausimas eina apie religiją, kurią PATS ŽMOGUS SAVARANKIŠKAI gali pasirinkti, tai čia manau, ir priklauso nuo kiekvieno asmeniškai. aš už tai, kad tegu vaikas pats pasirenka tikėjimą užaugęs- norės krikštysis, norės- ne.

Mano nuomone, tėvų pareiga rūpintis, kad vaikas būtų sveikas, stiprus, išsilavinęs ir suprastų elementarias moralės ir dorovės normas (t.y. būtiniausi poreikiai ir įgūdžiai gyvenant visuomenėje) patenka į visiškai kitą kategoriją nei religijos pasirinkimas. Dėl kiekvieno iš jūsų nurodyto klaidingo pasirinkimo vaiko ateitis tampa miglota, jei tokia apskritai bus. Nėra jokio pagrindo manyti, kad religijos pasirinkimas turi bet kokią įtaką vaiko fiziniam ar protiniam vystymuisi. Taigi argumentas skystokas.

Internete radau įdomų pamokslą skirtą motinos dienai t.y. mums

http://www.mesijas.l...tina-2010-05-02

Krikštijama tada kai jaučiamas poreikis ir noras. Kai tėvai sąmoningai suvokia ką ir kodėl daro.
Mano vaikui 2,5 metų bet aš dar neapsisprendusi. Kyla daug klausimų. Man tai labai atsakingas momentas todėl nenoriu niekur skubėti. Šis veiksmas man turi būti išgyventas.
Seniau maniau kad vaikas pats pasirinks užaugęs, dabar požiūris šiek tiek pasikeitė. Be to, krikštas dar nepadaro vaiko tikru krikščionimi. Svarbi pirmoji komunija, o ją jau gali priimti užaugęs ir sąmoningas

ar aš apie Jus ką nors rašiau kokia esate JŪS? Ne.Gal galite man neklijuoti savo etikečių? Aš JUMS nieko blogo nepasakiau ir nepadariau. O ką aš perskaičiau ir ne tai gal JUMS neprivalau pasisakyti. Kiek čia dar nesąmonės ir kiek sąmonės dar argumentuotos nuomonės iš JŪSŲ neišgirdau . Žiauriai klystate, teigdama, kad visuomenė yra riboto proto.

O dėl vaikų manau, kad esame tėvai įpareigoti rūpintis ir mylėti savo atžalas ir man ne vistiek ką vaikas pasirinks užaugęs.

Visgi, religijos 'parinkimas' (tikslesnis žodis būtų 'priklijavimas visam gyvenimui', kaip ir vardo) nėra itin teisingas vaiko atžvilgiu, ir su rūpinimusi ir meile neturi nieko bendra. Nepriimsi Jėzaus? Degsi pragare, amžinai. Juk tai vienas iš kertinių krikščionybės principų. Meilė per prievartą, arba per bejėgių vaikų indoktrinaciją, nieko gero neduoda. Kodėl pvz. mergaitė turi turėt (tiksliau, privalėt) tikėti pvz senovės žydų (krikščionių) dievais, iš kurių visi vyrai, visi pasirinkti 12 iš 12 apaštalai vyrai, kunigai vyrai, ir labai jau vyriškas (paternalistinis) visas mokymas, moterį laikantis kažkokia antrarūše, jau pradedant sukūrimu grynai VYRO entertainment'ui? Galiausiai, jei ta indoktrinacija nebus griežta, ką toks plevėsuojantis tikėjimas vaikui gali duot? Juk pripažinkit, visų krikščionybės principų nesilaikot pati, pvz prieš santuoką greičiausiai mylėjotės be jokios sąžinės graužaties. Ar ne apgailėtina, kad vistiek vadinat tai nuodėme ir toliau taip elgiatės (o jei nevadinat - juo labiau)? O gal vistik patys principai krikščionybės yra šiek tiek bukavoti? Kam tie dvigubi standartai ir savęs apgaudinėjimas reikalingas? O kai vaikas pradės klausinėt nepatogių klausimų apie tą visą krikščionių dievų panteonėlį, ar mokėsit apsigint, kodėl jį į tai oficialiai įmurkdėt? Nejaugi vaikas negali būti geras ir be mitų apie viską visur matantį dangiškąjį tėvelį? Kokia čia moralė? Vaikas turi suprast, kad blogai elgtis negalima ne dėl kažkokių sankcijų baimės, ir ne dėl 'pliusiukų' rinkimo amžinam gyvenimui. Juo labiau, ne dėl noro patenkinti kažkokį tai senovės žydų ar arabų supermeną. Nuodėmių atleidimas per trečią asmenį (atpirkimo ožį) išvis yra daugiau anti-moralė nei moralė. Pagalvokit, ar tikrai norit savo vaiką taip auklėt. Krikštas nėra kažkoks žaidimas - bažnyčia į jį žiūri labai rimtai, ir sieja su juo labai konkrečias teises ir pareigas. O pažadų nevykdyti juk yra neteisinga.

Good girl, esate dvasiškai sužeista. SM kaip terapija jums nepadės. Patarčiau kreiptis į specialistus. aš čia rimtai. iš asmeninės patirties sakau.

gyvenu ir laikausi krikščionybės ne blogiau už tave , kuri taip tobulai laikaisi moralės principų. Ir žinai ką ? aš turiu VILTĮ, o tu jos neturi. Nes esi persprogusi neapykantos kitam.
Gal pasidomėk kas yra moralė ir ką duoda žmogui tikėjimas, religija. O tada čia jau bla bla bla vapėk. Jei tau yra bloga kuo tai religija tai nereiškia kad ji turi būti bloga kitam asmeniui. Ir čia tavo pilstymas reikšmės neturi. Ne tu viena ne tu paskutinė kuri taip aršiai nusiteikusi tikėjimo bei religijos klausimais. Žmonės praeina, Dievas pasilieka ir jei ne iš meilės Jam, tai iš baimės ir neapykantos prieš JĮ purkštausi. Tu Jo niekada neišnaikinsi iš savo gyvenimo, ir visada muistysies kažkuo tai nepatenkinta ir nelaiminga.Nes neturi ramybės dėl to, kad nesugebi Dievo pakęsti. Nors Jo dėka tu čia ir egzistuoji.
Jei tau dabar sukilo pyktis tai pagal moralės dėsnius nepyk.
RAMYBĖS TAU

kaip matau pati atsakete i savo klausima.