Iš tiesų tai Konstitucija (38 straipsniu) teigia taip:
Tėvų teisė ir pareiga ‒ auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga ‒ gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Krikštas yra dalis dvasinio palikimo, kurį perduoda tėvai. Kad vaikai jį gebėtų toliau puoselėti, tam reikės ir disciplinos, ir savidrausmės, ir valios.
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 05 04, 14:57)
Iš tiesų tai Konstitucija (38 straipsniu) teigia taip:
Tėvų teisė ir pareiga ‒ auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga ‒ gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Krikštas yra dalis dvasinio palikimo, kurį perduoda tėvai. Kad vaikai jį gebėtų toliau puoselėti, tam reikės ir disciplinos, ir savidrausmės, ir valios.
Tėvų teisė ir pareiga ‒ auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga ‒ gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Krikštas yra dalis dvasinio palikimo, kurį perduoda tėvai. Kad vaikai jį gebėtų toliau puoselėti, tam reikės ir disciplinos, ir savidrausmės, ir valios.
Kitaip tariant, jei tave "padarė" krikščioniu kūdikystėje, neturi teisės juo nustoti, net jei paaugus ar suaugus supratai, kad ta religija tau visiškai nepriimtina? Maždaug "gerbk palikimą ir vaidink krikščionį, net jei to nenori? Wow, tikras žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo paisymas.
QUOTE(Miškų avietė @ 2016 05 04, 14:26)
Kitaip tariant, jei tave "padarė" krikščioniu kūdikystėje, neturi teisės juo nustoti, net jei paaugus ar suaugus supratai, kad ta religija tau visiškai nepriimtina? Maždaug "gerbk palikimą ir vaidink krikščionį, net jei to nenori? Wow, tikras žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo paisymas.
Vienas pasinaudoja palikimu, o kitas jį iššvaisto.
Aišku, turimo palikimo galima atsisakyti ir kurtis gyvenimą iš naujo. Bet čia visai kitas atvejis. Krikštas ‒ tai toks palikimas, prie kurio gali sugrįžti, juo vėl naudotis ir eiti tikėjimo keliu toliau. Jis neprarandamas. Ir tai yra nuostabu. 
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 05 04, 16:00)
Vienas pasinaudoja palikimu, o kitas jį iššvaisto. Aišku, turimo palikimo galima atsisakyti ir kurtis gyvenimą iš naujo. Bet čia visai kitas atvejis. Krikštas ‒ tai toks palikimas, prie kurio gali sugrįžti, juo vėl naudotis ir eiti tikėjimo keliu toliau. Jis neprarandamas. Ir tai yra nuostabu.
Aišku, turimo palikimo galima atsisakyti ir kurtis gyvenimą iš naujo. Bet čia visai kitas atvejis. Krikštas ‒ tai toks palikimas, prie kurio gali sugrįžti, juo vėl naudotis ir eiti tikėjimo keliu toliau. Jis neprarandamas. Ir tai yra nuostabu. Eilinį kartą įtikinote, kad krikščionybė tėra gerai apmąstytas prievartos būdas, siekiant suluošinti žmogų, norint iš jo išlupti kuo daugiau pinigų. Veidmainiškas mechanizmas šita religija
O varge, kaip žmogui viskas išsiverčia į išvirkščią pusę... 
Viskas net į labai teisingą pusę išsiverčia. Žmogus iš prigimties turi laisvą valią į tikėjimo kelią. Padaryti jį kažkokios religijos atstovu yra prievarta, o ne jokia dovana. Nereikia vynioti į vatą 
Nors pastebėjau, kad krikščionys dažnai manipuliuoja "aukos" ir "dovanos" sąvokomis 
"Už tave Jėzus pasiaukojo", "tau padovanojo" ir bla bla bla. Sorry, neprašiau nei, kad už mane čia kas aukotųsi nei, kad dovanotų tai, kas man nėra priimtina taip, kad nei aš kam skolingas už neprašytą "gėrį", nei ką. Skirtumas tik tas, kad nepatikusį daiktą gali kažkam kitam atiduoti ar paaukoti, o krikšto jau mat nenusivalysi. Krikšioniška prievarta
Nors pastebėjau, kad krikščionys dažnai manipuliuoja "aukos" ir "dovanos" sąvokomis "Už tave Jėzus pasiaukojo", "tau padovanojo" ir bla bla bla. Sorry, neprašiau nei, kad už mane čia kas aukotųsi nei, kad dovanotų tai, kas man nėra priimtina taip, kad nei aš kam skolingas už neprašytą "gėrį", nei ką. Skirtumas tik tas, kad nepatikusį daiktą gali kažkam kitam atiduoti ar paaukoti, o krikšto jau mat nenusivalysi. Krikšioniška prievarta
Jei pasižiūrėtume, kokioje mes temoje dalyvaujame, tai ji yra ,,kada krikštyti vaiką''. Norint diskutuoti apskritai apie tikėjimą ir kokį tikėjimą rinktis yra tam skirtų nemažai kitų temų arba galima susikurti savają. Nes kitaip daug ir plačiai kalbėsime apie tai, kas nėra šia tema.
QUOTE(Miškų avietė @ 2016 05 04, 15:26)
Kitaip tariant, jei tave "padarė" krikščioniu kūdikystėje, neturi teisės juo nustoti, net jei paaugus ar suaugus supratai, kad ta religija tau visiškai nepriimtina? Maždaug "gerbk palikimą ir vaidink krikščionį, net jei to nenori? Wow, tikras žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo paisymas.
aha, jei jau gimei pas šituos tėvus - Konstitucija verčia juos gerbti.. Tikriausias laisvos valios pažeidimas - gimti, Gimti - tai jau prievarta, o gimti pas tam tikrus tėvus, kurių nepasirinksi - kita prievarta. Būti tų tėvų pakrikštytam, nes taip liepė jų sąžinė - tai išvis nesuvokiamas prievartos aktas...
Visur galima nueiti, taip sakant, iki galo. O kas sakė, kad žmogus visad laisvas rinktis? Yra duotybių, kurių nepasirinksi. Jei jau tėvai pakrikštijo - reiškia, tokia buvo tėvų nuomonė ir valia, bet kodėl tai prievarta? Galima krikšto sakramentu negyventi.
Katalikų bažnyčia pripažįsta, kad didžiausia tiesa apie žmogų - tai jo laisvė. Bet kokia laisvė. Plačiausiai suprasta laisvė - daryti gera ir daryti bloga, spręsti savo protu. Tad ir spręskime savo protu ir savo sąžine. Svarbu tik, kad ta sąžinė nebūtų abejojanti. O jei yra abejonės - reikia jas sklaidyti ir tada veikti. Vienaip ar kitaip.
Bet apie prievartą nelabai ką yra pasakyti. Jei manote, kad reikia krikštytis suaugus - taip ir darykite, Bažnyčia tam neprieštarauja, o kai kuriais atvejais net pritaria. O kas pagal savo sąžinę veikia ir suteikia vaikui tai, kas atrodo geriausia - nereikia vadinti to prievarta.
Mums nebūtina prieiti vieningos nuomonės (Bažnyčia griežtai neliepia daryti vienaip ar kitaip, liepia vadovautis sąžine), bet nebūtina ir epitetais dalintis. Tipo, jūs, krikštijantys kūdikius - esate prievartautojai. Nesame.
Papildyta:
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 05 04, 17:00)
Jei pasižiūrėtume, kokioje mes temoje dalyvaujame, tai ji yra ,,kada krikštyti vaiką''. Norint diskutuoti apskritai apie tikėjimą ir kokį tikėjimą rinktis yra tam skirtų nemažai kitų temų arba galima susikurti savają. Nes kitaip daug ir plačiai kalbėsime apie tai, kas nėra šia tema.
pritariu. Apie tai sakiau ir anksčiau.
QUOTE(RitaRazi @ 2016 05 04, 18:21)
aha, jei jau gimei pas šituos tėvus - Konstitucija verčia juos gerbti.. Tikriausias laisvos valios pažeidimas - gimti, Gimti - tai jau prievarta, o gimti pas tam tikrus tėvus, kurių nepasirinksi - kita prievarta. Būti tų tėvų pakrikštytam, nes taip liepė jų sąžinė - tai išvis nesuvokiamas prievartos aktas...
Visur galima nueiti, taip sakant, iki galo. O kas sakė, kad žmogus visad laisvas rinktis? Yra duotybių, kurių nepasirinksi. Jei jau tėvai pakrikštijo - reiškia, tokia buvo tėvų nuomonė ir valia, bet kodėl tai prievarta? Galima krikšto sakramentu negyventi.
Katalikų bažnyčia pripažįsta, kad didžiausia tiesa apie žmogų - tai jo laisvė. Bet kokia laisvė. Plačiausiai suprasta laisvė - daryti gera ir daryti bloga, spręsti savo protu. Tad ir spręskime savo protu ir savo sąžine. Svarbu tik, kad ta sąžinė nebūtų abejojanti. O jei yra abejonės - reikia jas sklaidyti ir tada veikti. Vienaip ar kitaip.
Bet apie prievartą nelabai ką yra pasakyti. Jei manote, kad reikia krikštytis suaugus - taip ir darykite, Bažnyčia tam neprieštarauja, o kai kuriais atvejais net pritaria. O kas pagal savo sąžinę veikia ir suteikia vaikui tai, kas atrodo geriausia - nereikia vadinti to prievarta.
Mums nebūtina prieiti vieningos nuomonės (Bažnyčia griežtai neliepia daryti vienaip ar kitaip, liepia vadovautis sąžine), bet nebūtina ir epitetais dalintis. Tipo, jūs, krikštijantys kūdikius - esate prievartautojai. Nesame.
Papildyta:
pritariu. Apie tai sakiau ir anksčiau.
Visur galima nueiti, taip sakant, iki galo. O kas sakė, kad žmogus visad laisvas rinktis? Yra duotybių, kurių nepasirinksi. Jei jau tėvai pakrikštijo - reiškia, tokia buvo tėvų nuomonė ir valia, bet kodėl tai prievarta? Galima krikšto sakramentu negyventi.
Katalikų bažnyčia pripažįsta, kad didžiausia tiesa apie žmogų - tai jo laisvė. Bet kokia laisvė. Plačiausiai suprasta laisvė - daryti gera ir daryti bloga, spręsti savo protu. Tad ir spręskime savo protu ir savo sąžine. Svarbu tik, kad ta sąžinė nebūtų abejojanti. O jei yra abejonės - reikia jas sklaidyti ir tada veikti. Vienaip ar kitaip.
Bet apie prievartą nelabai ką yra pasakyti. Jei manote, kad reikia krikštytis suaugus - taip ir darykite, Bažnyčia tam neprieštarauja, o kai kuriais atvejais net pritaria. O kas pagal savo sąžinę veikia ir suteikia vaikui tai, kas atrodo geriausia - nereikia vadinti to prievarta.
Mums nebūtina prieiti vieningos nuomonės (Bažnyčia griežtai neliepia daryti vienaip ar kitaip, liepia vadovautis sąžine), bet nebūtina ir epitetais dalintis. Tipo, jūs, krikštijantys kūdikius - esate prievartautojai. Nesame.
Papildyta:
pritariu. Apie tai sakiau ir anksčiau.
Jau sakiau ne kartą ir ne du. Neplakite visko į vieną, nors jums tas ir patogiausia, neturint kitų argumentų, kaip priminti, kad tėvai daug ką sprendžia už vaikus, tai kodėl gi neprimetus jiems ir religijos ar tikėjimo.
Tikėjimas pats iš savęs yra laisvas pasirinkimas ir nereikia to tapatinti su kitomis pareigomis. Nes jeigu mes privalome eiti į mokyklą ir mokytis rašyti, skaičiuoti, tai tikrai neprivalome būtinai tikėti į Jėzų ar Mahomedą. Kodėl? Todėl, kad tikėjimas glūdi širdyje, o širdžiai nepaaiškinsi, kuo tikėti teisinga.
Žmogus tiki arba netiki ir tas tikėjimas turi ateiti iš širdies, laisvai, sąmoningai, o ne dėl to, kad tau taip liepė tėvai. Gal vaikui augant, bręstant budizmas pasidarys artimesnis, bet jis juk jau "pažymėtas" krikštu, kurio nenusiplausi. Tai yra prievarta prieš laisvą valią į tikėjimą.
Tiesiog keista, kad neva giliai tikinčios, praktikuojančios katalikės nesuvokia tokio paprasto dalyko, kad tikėjimas negali būti prievolė. Tai pasirinkimas, kuris turi būti padarytas brandaus, sąmoningo žmogaus.
Papildyta:
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 05 04, 17:00)
Jei pasižiūrėtume, kokioje mes temoje dalyvaujame, tai ji yra ,,kada krikštyti vaiką''. Norint diskutuoti apskritai apie tikėjimą ir kokį tikėjimą rinktis yra tam skirtų nemažai kitų temų arba galima susikurti savają. Nes kitaip daug ir plačiai kalbėsime apie tai, kas nėra šia tema.
Pirmame savo poste ir atsakiau į temos klausimą. Krikštytis turėtų tik suaugęs, tame prasmę matantis žmogus. Kūdikių krikštynos yra prievarta.
QUOTE(Miškų avietė @ 2016 05 04, 17:43)
Gal vaikui augant, bręstant budizmas pasidarys artimesnis, bet jis juk jau "pažymėtas" krikštu, kurio nenusiplausi. Tai yra prievarta prieš laisvą valią į tikėjimą.
Jeigu jau pasineš į budizmą ar dar bilekur, jam nei šilta, nei šalta tas krikštas bus, vandeniu palaistė, ir tiek.
QUOTE(Miškų avietė @ 2016 02 22, 20:18)
mane irgi tėvai krikštijo mažą, kai nei suvokiau, nei aktualu buvo tai. Ar man tas krikštas ką nors reiškia dabar? Visiškai nieko. Tuščia vieta.
QUOTE(Miškų avietė @ 2016 05 04, 17:43)
Kūdikių krikštynos yra prievarta.
Prieštaraujate pati sau.
Papildyta:
QUOTE(Miškų avietė @ 2016 05 04, 17:43)
Pirmame savo poste ir atsakiau į temos klausimą. Krikštytis turėtų tik suaugęs, tame prasmę matantis žmogus.
Temos klausimas yra visai kitas: kada krikštyti vaiką?
QUOTE(Saulėtekė @ 2016 05 04, 19:18)
Neprieštarauju, o kaip tik papildau mintį. Tėvai mane pakrikštijo, kai buvau kūdikis ir nesuvokiau, ką su manim daro. Taigi tėvai prieš mane panaudojo religinę prievartą, primesdami savo tiesas. Gerai, kad dabar jau pagaliau susivokė, jog savęs krikščione nelaikau ir šią religiją laikau viena iš didžiausių pasaulio blogybių
Tiesa, vis negali nurimti, kai pasakau, kad sūnaus tikrai nekrikštysim ir į su krikščionybe jis nieko bendro neturės, išskyrus jei pats pareikš norą
