Esame vedę su žmona beveik 10 metų. Viskas buvo puiku iki vaiko gimimo(gimė po trijų metų). Mylėjimasis vis retėjo ir retėjo. Jai pasidarė gana 2-3 kartų per savaitę, o man norėjosi bent 2 kartų per dieną. Pradėjome tolti vienas nuo kito. Jaučiausi nuolatinėj įtampoj, todėl net namo stengdavausi grįžti kuo vėliau. Bet kitos neieškojau-rasdavau kitų būdų

Šiandien mūsų santykius ištikusi labai gili krizė. Bandau jai išaiškinti, kad beveik 7 metai reto mylėjimosi traumavo mane kaip vyrą ir to pamiršti negalėsiu niekada. O gal aš čia per daug sureikšminu? Bet ar ne mylėjimasis yra laimingos šeimos sąlyga, pagrindas???? Ji priekaištauja, kad nebejaučia tarp mūsų emocinio ryšio, bet kaip jis gali būti, jei nuolat jaučiau mylėjimosi stoką?