Autistukai-13

#205
QUOTE(renatuxaass @ 2010 06 14, 14:00)
viska suprantam, bet sunku su savimi kovoti . cia del ankstesniu diskusiju del skatinamuju, kas tingetu apskaityti, tai parasyta akd buvo kazkokia ligonine kurioje labai daug autistu gimdavo, ir po to paaiskejo kad jie skatindavo daug
http://www.technolog...straipsnis-4923


Perskaiciau straipsnį. Man osteopatė (kurios bazinis išsilavinimas akušerė-ginekologė) skatinamųjų poveikį aiškino dar paprasčiau: kai gimdymas vyksta GREITAI (natūraliai ar skatinant vaistais), kūdikio kaukolės kauliukai nespėja prisitaikyti prie gimdymo takų (jie turi kažkaip persislinkti), ir todėl traumuojamos smegenys; kam pasiseka labiau - tik esminės įtakos neturinčios jų zonos, kam mažiau pasiseka - gyvybiškai svarbūs centrai.
Atsakyti
#206
QUOTE(renatuxaass @ 2010 06 14, 14:49)
o kokie tie pirmieji pozymiai buvo?

as issivaizduoju kaip sunku, dabar dar neturiu aiskios diagnozes bet nebegaliu savam kaili istverti. nezinau kur detis, bveitos nerandu, rytoj jau eisim i VRC, bet kad kazi ar ten ka apsakys, nes jauciu sakys per mazi dar 10men doh.gif

Na nuo gimimo jis istisai verkdavo , nei supamam, nei ant ranku, nei lovelej jam budavo negerai , nesidomedavo jokiais barskuciais, negugavo visiskai, nemegdavo buti kalbinamas.
Atsakyti
#207
QUOTE(ritatitas @ 2010 06 14, 01:04)
noriu pasakyti, kad uztenka zvilgteleti i ta paskutine terlione ir aisku, kas ten yra paslepta smile.gif
Papildyta:

O koks virusas gali sukelti autizma, nes as niekada apie tai negirdejau?

Ne taip parasiau doh.gif , ne virusas, o infekcija(raudonuke, citomegalija,toksoplazmoze).
O kaukt man norisi nuo beviltiskumo, kaip dabar visai vasarai liekam be abieju logopedu, nes darzeli uzdare renovacijai, kita logopede isvaziuoja atostogaut. Taigi as likau viena, o jam dabar kaip tik pradeda atsirasti kalbele, supratimas, vinu zodziu lenda viskas ko jis buvo mokinamas beveik 2 metus ( nors kartais atrode kad jis niekada neprasilaus), tai dabar baisiusiai kad nebutu kokio regreso, kai nera specialistu g.gif .
Mes visos zinom kad vaikam reikalingos laimingos mamos, bet buna tokiu momentu kad reikia ir pakaukt. O su Toratora as pilnai sutinku kad su musu vaikais reikia elgtis kaip ir su paprastais vaikais, nereikia ju laikyt baisiais ligoniais ar gedintis ju. Kai as paklausau ka daro '' sveiki vaikai'' ir kaip jie elgiasi tai tos mano vaiko keistenybes neatrodo jau tokios ir blogos.Bet dauguma tevu savo vaikus patys padaro ligoniais. Pvz.. as paklausiau musu psichologes kur dingsta autistukai, nes pas mus mieste tik vienas musu mazas eina i darzeli , mokykloje irgi nera nei vieno autistuko, o ji man pasake, kad tevai tokius vaikucius laiko namie arba atiduoda i pensionatus, nes jiems buna geda savo vaiko. doh.gif. Ir kad tevu ieskanciu savo vaikui pagalbos yra labai reta, ypac jei diagnoze autizmas.
Atsakyti
#208
QUOTE(maugle @ 2010 06 14, 15:40)
Toratora, F, yra labai didelis skirtumas tarp Aspergerio ir tikro autisto. Tie socialinės adaptacijos niuansai, kurie aktualūs aspergerio mamai (ar žmonai), autististo mamai yra juokingas menkniekis, lyginant su jos vaiko problemomis (pvz., nekalbėjimu, nesimokymu, nesavarankiškumu ir pan.).

Mano aspergeriukas tik kad kalbejo ir protinio atsilekimo neturejo ,nieko kito jis nesiskere nuo tikru autistu . Iki 14 metu negalejo mokyklos lankyti ,tik zviege po suolu kai ji ten nuvedziau . Negalejau su jo visuomeniniu transportu vazinet .Kiekvienas isejimas is namu buvo isterija .Iki 12 metu nesugebedavo apsirengt ar pavalgyti pats. O as ,auginau juos 2 ( kitas su sunkia astmos forma ). Gyvanom bendrabutije ,12m kambari . As puikiai zinau kas yra gailestis sau ir vaikui . Paciu mamu poziuris i vaikus kaip i nepilnavercius yra ,tai kaip jie gali jaustis kitaip? dar karta atsiprasau...
Atsakyti
#209
Dėl gimdymo- man buvo planinis CP, nes Benukas visą laiką sėdėjo, neapsivertė (juokavom- kad vyras žino, kur nosies nekišti lotuliukas.gif ) Todėl versija apie skatinamuosius- man netinka. Viruso irgi nepasigavom, maitinau iki 8 mėnesių, pirmą kartą susirgo 2 metų ir kai pradėjom lankyti darželį... Peršalimo ligomis, vieną kartą Nora virusu visa šeima sirgom blush2.gif
Atsakyti
#210
... - iš mano varpinės apie pakaukimus ir savigailas... -
Didžioji dauguma mano senų ir naujai sutiktų draugų sako, kad aš stipri (ne tik dėl vaiko su negalia). Niekad giliai nekapsčiau analizuoti ar lyginti tą savo stiprybę su kitais. Visas mano pamąstymas ir išvada į tokias žmonių reakcijas susiveda vis į vieną ir tą patį - mano vaikas su negalia yra pati didžiausia Dovana iš Dievo man asmeniškai, todėl ir nedrįstu save vadinti stipriu žmogumi. Nes juk Dovana nėra lygu stiprybė iš kančios ar didelio stengimosi, tai tiesiog dovana, kuri DUODA.
O kai atsitinka, kad tenka nužliumbti iš nuovargio, emocijų perkrovos, ar fiziologinio poreikio (man tas nužliumbimas veiksmingesnis vaistas, nei koks pasipliurpimas ar taurė alkoholio), sakau pati sau su tokiu labai asmenišku sarkazmu: " Na, juk - "tai Dievo Dovana man asmeniškai"...". Nežinau, kas čia taip tiksliai ir labai gydančiai suveikia - ar tai, kad pati jau nepiemeniško amžiaus ir galbūt patirtis daro savo, ar tai, kad kartu su autistuke dukra auginu ir tipišką tiesiog "velnių priėdusį" sūnų ir dėl to mes visi šeimoje turim galimybę gyventi realybėje su šiuo pasauliu, ar tai, kad mano vyras po nemažų išbandymų mudviejų santykiams, "įstojo" į šeimos narius ar dar kokie kiti man neapreiškti dalykai...nežinau. Ai... turbūt tiesiog laiminga ax.gif ... ir turiu Dovaną rolleyes.gif
Atsakyti
#211
Parašysiu savo nuomonę. Man ir atrodo, kad šitą vaiką Dievas patikėjo man. Neįsivaizduoju jo augančio savo šeimoje, kai aš buvau vaikas. Kai pradedu savęs gailėti, nugali mintis, kad niekas labiau jo nemylės labiau už mane, niekas jo geriau nesupras geriau už mane ir aš esu išrinktoji nes jį auginu.
Ai gal nusišneku, bet tokios mintys man neleidžia gailėti savęs.
Atsakyti
#212
Sveikos,
QUOTE(toratora @ 2010 06 14, 17:41)
Mano aspergeriukas tik kad kalbejo ir protinio atsilekimo neturejo ,nieko kito jis nesiskere nuo tikru autistu .

Toratora - kai vaikas kalba ir neturi protinio atsilikimo, tai atsiveria visos įmanomos galimybės jį ugdyti. Pabandyk ugdyti vaiką, pas kurį yra kalbos suvokimo sutrikimas... Čia tikrai nenoriu lyginti ar kitaip prikišinėti... Tiesiog kartais gyvenime situacijos yra nelygiavertės.
Taip, aš esu stipri, esu valinga, na bet ir aš kartais prakiurstu. Nužliumbiu - palengvėja ir vėl einu toliau.

Žinot, man sunkiausia gyventi ateitimi. Žinau, kad kvaila rūpintis dėl tokių dalykų, sakysit, kad Pou visai nukvaišo... Bet man taip baisu pagalvoti, kas būtų, jei aš numirčiau...
Gyvenu, stengiuosi, ugdau, myliu. Labai myliu. Bet baisu.
Atsakyti
#213
Aš niekada nežliumbiu iš gailesčio sau. Ir neikada neklausiu: kodėl MAN taip? Aš visada klausiu: kodėl jam, ŠITAM vaikui, taip? Juk taip jį myliu.... baisu galvoti apie ateitį....
100 proc. pasirašau po Pou žodžiais.
Atsakyti
#214
Prisidedu ir as prie pazliumbianciu...O kaip gali buti kaitaip. Juk esu zmogus su jausmais ir emocijomis. Negyva statula nesu. Ir tie pazliumbimai nera nei saves, nei vaiko gailejimas. Tiesiog buna - ir tiek. Kartais - is nevilties, kartais - is nuovargio.
Kartais pafilosofuoju...Nuo gimimo buvau laimingas zmogus: puikus tevai, brolis, puikiai sekesi mokykloje, istojau i norima universiteta, jokiu dideliu ligu, pirma ir vientele meile, vestuves, puikus vyras, megiama profesija bla bla bla...gime grazuolis sveikas leliukas, nesirgo, puikiai maitinau pati...nu vienzo...ir vienas karta pamasciau, negi Dievulis taip ir nemestels kokio "kryzelio" g.gif
Hmm...pamasciau - ir gavau likimo dovanele. Kad neuzmigciau ant lauru turbut rolleyes.gif

Atsakyti
#215
O as isvis 5 metus negalejau pastot , jau galvojom kad niekada ir neturesim vaikelio.Bet kadangi tuo metu mano vyras dirbo su vaikais is gatves globos namuose kuriuos isteige vienuoliai. Tai to vienuolyno vyriausias suzinojes musu beda ir sako , as galiu jums suteikt ligonio patepima, as ir sutikau. Tada buvo ziema , ir vienuolyne buvo labai salta, bet kai jis pradejo kalbet maldas, ir tepti man rankas, ir kakta aliejum man pasidare taip karsta, kad prakaitas per veida pradejo begti , ir silpna pasidare taip kad vyras iki masinos turejo nuvest , nes pati nepaejau. Na ir ka po to viskas taip pradejo vystytis kad jau rugseji as pasijutau nescia clap.gif . O su mazium itgi viskas taip keistai ivyko kad to nepavadint Dievo dovana butu tiesiog neteisinga.
As manau kad Dievas man dave toki vaikeli ne siaip sau. Jeigu jau norejau but mama, tai jis man ir leido tai pajaust daug stipriau negu auginant sveikus vaikucius ir as jam uz tai esu labai dekinga.
Atsakyti
#216
QUOTE(kija @ 2010 06 15, 09:41)
O as isvis 5 metus negalejau pastot , jau galvojom kad niekada ir neturesim vaikelio.Bet kadangi tuo metu mano vyras dirbo su vaikais is gatves globos namuose kuriuos isteige vienuoliai. Tai to vienuolyno vyriausias suzinojes musu beda ir sako , as galiu jums suteikt ligonio patepima, as ir sutikau. Tada buvo ziema , ir vienuolyne buvo labai salta, bet kai jis pradejo kalbet maldas, ir tepti man rankas, ir kakta aliejum man pasidare taip karsta, kad prakaitas per veida pradejo begti , ir silpna pasidare taip kad vyras iki masinos turejo nuvest , nes pati nepaejau. Na ir ka po to viskas taip pradejo vystytis kad jau rugseji as pasijutau nescia  clap.gif . O su mazium itgi viskas taip keistai ivyko kad to nepavadint Dievo dovana butu tiesiog neteisinga.
As manau kad Dievas man dave toki vaikeli ne siaip sau. Jeigu jau norejau but mama, tai jis man ir leido tai pajaust daug stipriau negu auginant sveikus vaikucius ir as jam uz tai esu labai dekinga.

Matyt tai ir yra tiesa. Gražiai rašai Kija.
Atsakyti