QUOTE(Vistik @ 2010 09 08, 08:21)
Ar tikrai? Ar jūs bendraujate su vaikų giminėmis, šiandien?
Mindudo, o jūs nebijote, kad sakykim per savo visus ieškojimus mamos, norėjimo palaikyti ryšį, pagaliau apie savo isivaizduojamą ir susikurtą gražų jūsų dukros ir jos bio mamos bendravimą, jūs prarasit ryšį su savo dukra, tiesiog jis taip ir nesusiformuos kaip normalioje šeimoje tarp tėvų ir vaikų, kad jūs jam teliksit tik įtėviai, kad jis taip ir nepajaus kas yra šeima. Besiblaškydamas tarp jūsų ir biomamos. Na užaugs vaikas, bet ryšio nebus.
Na jūs surasit tą mamą, nuo mažumės bendrausit, o vaikas augs pasimetęs, jūs lyg tėvai, lyg ir ne, yra mama, ji vėlgi su savo nuomone, neaišku kokia, žalos vaikui lyg ir nedaro, bet va vaikas tai prie jos minčių linksta, o jums su juo kasdien bendraut ir gyvent reikia, o jis , tas vaikas , pasimetęs, kiti vaikai mamą ir tėtį turi, šeima tai vadinasi, o jis va tai turi tų mamų dvi, paskui dar tėčių keli yra, kiekvienas savo kalba.
Aš nematau egoizmo tame, kad vaikui sukuriama stabili aplinka. Jam apšilti reikia, jam save atrasti toje šeimoje reikia, jam ryšį reikia surasti su kol kas jam svetimais žmonėmis, tam reikia daug metų, sakau iš patirties, viskas nusistovi per kokius 2-3 m., ir tai labai trapu.
Įdomiausia, man tai kaip jūs isivaizduojate ateitį, na gerai, bendrauja su mažiuku ta mama, vaikas didesnis, mama gal ir susigrąžint norėtų, tas vaikas pas ją veržiasi, nors jūs matote,kad na blogu keliu eina, bet jis neklauso, jis klauso tik jos, ką darysit, nutrauksit bendravimą, ar atiduosit vaiką mamai, kad ir į landynę. Kaip elgsitės tada, kai bendravimas kenks, bet jūs gi šitiek dėl jo kovojote, šitiek tos mamos ieškojote, pagaliau jau net ne jūsų valioje bus jį nutraukti, vaikas per didelis? O jei nebutumete ieškojęs mamos, vaikas būtų užaugęs ir subrendęs stabilioje šeimos aplinkoje, žinodamas kad įvaikintas, bet be jokių abejotinos vertės pasimatymų. Pagaliau ar jūs nemanote, kad vaikui reikia išlaukti savo laiką, kai jis norės pamatyti tą savo šeimą, kai jis norės, o ne jūs.
Nebijau, nes mes jau esame šeima - Ji mūsų dukrytė, o mes jos tėvai. Taip ir gimimo liūdijime užrašyta. Bet tai visai netrukdo turėti dviejų mamų, dviejų tėčių: Tėvai kurie pradėjo, pagimdė ir tėvai kurie augino ir rūpinosi.
Juk gan dažnai būna, kad tėvai išsiskiria ir sukuria naujas šeimas ir kartu bendrauja, augina savo vaikus ir nebūna jokio konflikto - pasidalina savo pareigomis, jausmais... Tačiau jei atsiranda konfliktas, viskas turėtų būti sprendžiama vaiko labui ir visada yra priemonės tam išspręsti.
Kokiu keliu vaikas eina priklauso tiesiogiai nuo mūsų pačių. Daugiausia lemia santykiai su vaiku, jo auklėjimas, kartu praleistas laikas, meilė jam. Vaikas jaučia, kada yra mylimas ir nekeis to ką turi brangaus ir stabilaus į tai ko nežino ir nepažįsta... Jei jau vaikas nori kažką keisti, vadinasi esame mes kalti, nes Jis nesijaučia šeimoje saugus ir mylimas. Tad vaikas blogu keliu gali nueiti ir būdamas mūsų šeimoje. Galbūt toje landynėje jis rastų geresnį kelią, nes ten atrastų tikrą meilę ir rūpestį, kurios trūko įtėvių šeimoje... Todėl neturėtume mes bijoti prarasti to ką turime, bet turime savo elgesiu ir jausmais kurti vaikui pilnavertį ir gražų gyvenimą, kuriame jis pats norėtų gyventi ir į nieką nekeisti...
P.s.
Tai galioja ir sutuoktiniams: kai abu stengiasi dėl vienas kito laimės, šeimoje būna santarvė, meilė ir pilnatvė. Svarbu pirma pagalvoti apie mylimus žmones, o tik po to apie save... O tai ką duodi, sugrįžta šimteriopai...
