Naktinis drugelis, nespalvotas ir visai negražus, netikėjo, kad pasaulis būna gražus ir spalvotas, kadangi niekada jo nematė. Manė, jog tai tik fikcija dalykas, kuriuo visi tiki, kad būtų tamsą lengviau ištverti. Ir drugelis, nors svajojo gyventi kitaip, niekad neieškojo kito pasaulio. Jis vis laukė ir tikėjosi ateisiant kažką itin svarbų jo gyvenime.
Vieną ypač tamsią naktį tas pats drugelis giliai mąstė apie gyvenimą ir todėl paryčiais negalėjo užmigti. Netikėtai jo tamsų ir švelnų snukutį paglostė šiesus ir šiltas saulės spindulėlis. Drugelį apėmė keistas džiaugsmas, kurį seniai bebuvo jutęs. Nors norėjo pasilikti ilgiau ir mėgautis stebuklinga akimirka, jis instinktyviai pasislėpė tamsoje - drugeliui buvo baisu, nes ta jaukuma traukė pažinti vis labiau ir labiau. Nuo to laiko naktinis drugys daugiau niekad nebeužmigdavo paryčiais norėjo dar ir dar kartą išgyventi tą jausmą, nes žinojo, kad vieną dieną jis gali ir nebesugrįžt.
Pamažu pilkas ir liūdnas drugelis virto nuostabiai spalvotu ir visad besišypsančiu. Jis daugiau nebelindėjo tamsoje. Tačiau taip ir nevirto dieniniu drugiu, nes jo šviesą per dažnai temdydavo nežinios šešėlis ir todėl labai bijojo, kad vieną dieną ta šviesa užges
Ir jeigu ta šviesa užges, drugelis jau niekada nebebus toks liūdnas kaip buvo anksčiau, nes pažino tai, ko netikėjo esant.
