Globėjų paplepėjimai, kasdienybė

Ten kur rašiau apie daiktą...tai ten metafora jei nesupratai nekaltinu tavęs tik bandau įsivaizduoti ką ta mergaitė jaučia...
Aš nemanau, kad su ja reikėtu kalbėtis apie pasakas...man atrodo kad tiek gyvenimo pamatęs vaikas...negyvena pasakų motyvais....Su ja reikėtų kalbėtis kaip su sau lygia...tik gerbti jos kaip vaiko asmenybę... O tu jai sakai kad myli? (kvailas klausimas, bet ar sakai?)...
Gal jūs ją biškuka perlepinot...ta prasme tie saldumynai ir telikas ir t.t.
Gal jums reikia susėsti visai šeimai ir sukurti "Šeimos taisykles" PVZ: Negalima, vienas ant kito rėkti; Negalima muštis; Reikia atsiprašyti jei nuskriaudei savo artimą ir t.t. Tokias taisykles pakabinti matomoj vietoj...ir kas svarbiausia, kad vaikai patys jas "kurtų" ir "sugalvotų" Taip pat manau reikalinga tiksli dienotvarkė, ypač kol vasara...Pvz : 9 ryto visi keliasi, prausiasi ir rengiasi...ir taip iki 9 vakaro vaikai ruošiasi miegoti, išjungiamas televizorius, mama arba tėtis skaito vaikams lovose knygas" ...ir tą dienotvarkę irgi iškabinti.... Dar mane domintu ar tu ją priverti savo dukters atsiprašyti??? Ar tik pakalbi ir viskas tuom baigiasi?
Yra labai geras metodas vadinasi "time out" tai yra kėdė, pagalvėlė ar kampas...žodžiu ta vieta kur galima "nusikaltusį" vaiką išvesti pagalvoti....Nebijok jos nubausti....aišku ne fiziškai ir ne psichologiškai... Paaiškink visiems vaikams taip pat ir jai kad kai jie neklausys...tu perspėsi vieną kartą...ir jei tai pasikartos, tu tą vaiką nuvesi "ten" ir jis turės pabūti teik minučių kiek jiems yra metų...pvz.: tavo mažoji - 4min, didžioji - 11min, ir ji - 6min. Pasakyk kad po šito laiko ateisi su jomis pakalbėti...ir tikėsies iš jų atsiprašymo tiek tau tiek tam ką nuskriaudė....Jei būtų toks atvejis, kad ta mergaitė toliau "isterikuotų" eik pas ją kas 6 min tol kol ji supras, kalbės normaliai ir norės atsiprašyti....
Dar vienas būdas nerealiai isterikai sutramdyti - yra šaltas dušas (jei norėsi galėsiu ir apie tai papasakot)....
Taigi aukščiau nosį....reikia tik noro...kurybiškumo ir šiek tiek pastangų...ir aš net neabejoju, kad viskas pas jus susitvarkys.... Jei ką aš čia

. O kai supyksta ji pati man pasako, kad as esu niekas jai ir kad dziaugciausi kad ji pas mane gyvena, as ir dziaugiuosi, o ka daugiau belieka pasakyti.

Va čia aiškiausiai ir matyti ,kad jokio noro gyventi ne vaikų namuose ir pas Tave, tai nėra.Ji aiškiai pajuto,kad Tau ji brangi ir jau tuo puikiai manipuliuoja.Galima sakyti, kad Tu persistengei , padarei meškos paslaugą jai, nesuteikei progos paruošti savo širdelės tokiems pasikeitimams. Man atrodo, kad šie, paženklinti likimo smūgių vaikai, yra tokia profesūra, kad išnarstys tave po siūlelį kol,ras silpną vietą. Pavers Tave siaubūnu, tokiu nemylinčiu, laikančiu vaiką daiktu, priverčiančiu pasijausti nesaugiu ir t.t.

Neseniai susitikau moterį įsivaikinusią broliuką ir sesutę iš Dainiaus grupės. Tai ji sako, išsigandau savęs, kad nesužaločiau vaiko. Visi kaimynai suprato ,kad tai taip sunku. Apie save ji manė esant santūri, kantri ir rami, pasirodo tai buvo didelis išmėginimas. Berniukui buvo labai ryški 3 metų krizė būtent tuo metu kai jis buvo paimtas. Pvz. mano silpna vieta- gerklė, nu kaip paleidžiu ją į darbą, tai net paskui peršti.Kažin ar praleidus momentą, kai 2 -metis vos nesugrūdo pirštų mano dukrai į akis, būčiau jį dabar turėjus.( Gerai ,kad to nematė vyras, užteko kad jo akivaizdoje išrovė saują plaukų iš jos kirpčiukų) Jis nepraleidžia progos ir dabar mane išbandyti, būdai labai įvairūs, kartais net stebiesi kaip tave tikrina ar dar vis išlaikai tą kartelę, o gal jau praėjimas laisvas? Tada ,pvz., leidžia sau pastumti ir išversti( tyčia) pilną kavos puodelį.( Gerai kad nuo savęs, kad neapsiplikė), pasiusiojus nusimauti triusikėlius ir įmesti į puodą ( Kad netinginiautum, nepamirštum ką reiškia po myžalus duotis) ir t.t. Mitas, kad jie visi tik ir laukia kol juos paims ir kas dieną vis nuo mūsų meilės tampa geresni. Yra išimčių, aišku, apie tokius atvejus žinau. Bet ką daryti,kai nėra kada laukti kol jie sužmogės ir sušils jų širdys, nes kenčia ir gal net žalojami kiti šeimos nariai?.Mano dainius neseniai supyko ant Rugilės ir bakstelėjo jai šakute į pilvą. Bet pati jį davedė.Nu tiesiog jaučiu ,kad tai jokiu būdu ne koks pavojaus ženklas, kad jis tik linksmas, judrus vaikas ir tik ožiai jį kartais aplanko. Bet kam jų nepasitaiko.

Tu pataikei Getter kaip pirstu i aki. Nes taikau butent tas visas proceduras. Tik va einu kas 5 arba 10 min. Pas ja as taip pravaiksciojau geras tris valandas, kol atejo pietu metas. O valgymo laikas sventas reikalas visi susirenka prie stalo, o ne kas kada nori. Tiesiog baigem valgyti, kazkas is vaiku sako mes i laika, as gerai ir visos trys isskuode. Atsipeikejau kai baigiau tvarkytis po pietu. Ir kai grizo sakau ar nieko neketini man pasakyti, o ji saltai atsauna ne. Pasakiau kad manau kad kai ka turi man pasakyti ir as to lauksiu, o ji taip ir neatsiprase. Ji nera ne vieno karto atsiprasiusi, net kiemo vaiku kai ateina su mamom atsiprasineju as, sakau kad ji skongi man nuosirdu zodeli atsiprasau, bet... O kai kuriu vaiku mamos tikrai isteriskos, kad nebevarytu ant mano vaiko tiesiog automatiskai atsiprasai "aukai" duodi koki saldaini kad nebekauktu ir valio, o maniske sypsosi kai as is kailio neriuosi. Kartais ir man norisi juoktis, nes pagalvoju kaip absurdiska viskas, bet tokios gyvenimo taisykles jei reikia privalai atsiprasyti ir tiek.
Del pasaku. Zinai kodel orientuojus i pasakas, nes ji labai jas megsta ir dar jomis gyvena. Todel mespasipasakojam pasakas tik su savais herojais(teisingiau as papasakoju ir iskeliu retorini klausima kas butu jei... )Mano vaikams padeda. Padeda atsiverti issisneketi, ojai kazkodel ne. Apskritai kartaisatrodo, kadjai net neidomu kas vyksta. Kaip ji sako as to nenoriu, as neimsiu, tai ne mano, man nepatinka. Man keistai per daug ne su ivardziu as.
Nezinau, gal as nekokia, gal nemoksla. Mankartaisatrodo kitos tikros motinos tiek demesio neskiria kiek as jai ir tiek pastangu nededa, kad tik vaikui padeti. Nes tas emociju nevaldymas ir yra mano manymu problema, ne kas kita. Tik nenoreciau ant jos ambiciju tramdymo padeti savo sveikata, nes as reikalinga ne vien jai. Esu daugiau pries ka atsakinga

Nu aš vėl įsikišiu. Atsimenu, kai aš Tave Jurgita mačiau Ryte, Tu kaip tik padavei Anželai žurnaliuką vaikišką ar kažkas pan. Nu mane tai pašaldė jos abejingas žvilgsnis į tą dovaną ir į tai kas ten vyko. Ji rately šoko su Tavo mažąja, bet todėl kad taip reikia...

mano Eglė, atrodo, ypatingų sentimentų mano Rugilei nerodė, bet maniškė vis prisimena- Eglė sakė tą, Eglė pasakojo aną . Nors sako kad jos nepasiilgo, bet man atrodo,kad jau pasiilgo. Ta irgi kaip nuo lenciūgo atitrūkus, sėdi Švėkšnoj ir nei žinutės. Net pykteliu kartais.Bet tai turbūt normalu. Aš ir pinigų tiems giminaičiams nuvežčiau, bet jokios žinutės( sąskaitą tik internetu telefonui papildau ir tiek) Nelengva su Dainium, pati pamatė,kad broliukas tai ne pyragiukas, tai tyli kad tik nepaprašytume sugrįžti jį prižiūrėti.

Nu nelabai aš į tą akį pataikiau....Visų pirma tai neparašei ar perspėji ją....visų antra ji tave "nugalėjo" kas liečia atsiprašymus....aš laikyčiau ir nevalgiusią ir nemiegojusią...nenumirs gi iš bado....Bet tu jai parodei, kad valandą ar dvi pasėdėjus jai vistiek nusileisi ir ji nuo to atsiprašymo išsisuks bet kada... Nesuprask, kad badau į tave pirštu, bet tikrai taip yra...
Dar vienas dalykas...ką manai apie mano pasiūlytas šeimos taisykles ir dienotvarkę??? Kaip manai ar jums tai padėtų?

Dar vienas mažytis pastebėjimas...rašai " mano vaikams tai padeda".... prie to kabinuosi ne tik dėl to, kad ji ne tavo kūnas ir kraujas, bet aplamai...vaikai visi skirtingi...kas vienam tinka, kitam visiškai ne....kiekvienam reikalingas individualus priėjimas...patikėk aš dirbu kasdien su 20 vakų...o per visą mokytojavimo laiką su keliais šimtais - nei vieno vaiko vienodo nebuvo

Sveikutes.Seniai berasiau ,taciau skaitau kasdien jusu gyvenimiskas situacijas ir spjaudausi per peti Nu pas mus tokiu problemu dideliu kaip ir nera.Aisku buna visko ,taciau kaip kazkas cia rase ,pas mus sudaryta dienotvarke (nepergriesciaisia),ivestos namu taisykles ir jos kabo bendro kambario stende ir visi jas mato.Be to jos galioja visiems ,nera skirtumo ar tu mazas ar didelis.Mergaites su jomis supazindintos ,be to dar darasem butent ju pasiulytas kelias taisykles.Aisku jos pradzioje bande kai kada issisukt nuo ju (ypac kai pasiimdavom tik savaitgaliais),taciau buvo pasakyta, kad esat seimos nariai ir privalot ju laikytis.Be to pas mus seimoje yra tokia tradicija,kas ketvirti daromi seimos susirinkimai ir visi reikaliukai aptarimiami bendrai.Prispyrus reikalui(iskylus rimtoms problemoms su kuriomis jau nesusitvarkau )yra saukiamas skubus susirinkimas.Galbut visa tai atrodo kai kam ir juokingai,taciau tik taip galima isprest iskilusius sunkumus. Be to kikvienas duoda savo pasiulymus ,isreiskia savo norus ir jei nerandamas kompromisas,balsuojama slaptu balsavimu.Nezinau ar kam cia tai tiktu ,bet manau ,kad namu taisykes yra butinos

Jurgita&P
Neištvėriau, paskaičiusi kaip bandoma Tau patarti apie "šaltą dušą nuo isterijos", "time out" taikymą ir panašius paistalus... .... Tavo situacija išties sudėtinga, ir tikiu, kad stengiesi kaip įmanydama dėl savo globotinės. Nepasiduok! Bet... Manyti, kad tie patys metodai, kuriuos taikome savo biologiniams vaikams, tiks ir tiems, kurie turėjo sunkią, traumuojančią praeitį, - didelė klaida.
Tokie vaikai mato pasaulį kitaip nei mes... Per pirmuosius gyvenimo metus juose įsišaknijo nuostata, kad kitais žmonėmis (ypač suaugusiais) - negalima pasitikėti, nes praeityje jais deramai niekas nesirūpino, jie buvo nuolat atstumiami, patyrė psichologinį ar net fizinį smurtą ir t.t. ir t.t. Ir net jeigu jų naujieji namai yra išties puikūs, o globėjai - nuostabūs, jie vistiek žiūrės į Jus taip, kaip į visus aplinkinius - su dideliu nepasitikėjimu... Jau ankstyvoje vaikystėje jie pajuto, kad savimi turi rūpintis "patys", nes suaugusieji negali užtikrinti jų saugumo ("kova už būvį" buvo jų "išlikimo" sąlyga). Tokie vaikai jaučia didžiulį poreikį "valdyti" situaciją ir kitus žmones - tik taip jie jaučiasi saugūs; jie nuoširdžiai tiki, kad gali išlikti saugūs, jei atstums Jus savo grubiu elgesiu, konfliktų provokavimu, "piktybiškais" poelgiais ir pan. - visais įmanomais būdais, atitolinančiais juos nuo Jūsų tiek emociškai, tiek fiziškai... Neretai jie netgi įsivaizduoja, kad jei paklus Jums ir elgsis taip, kaip Jūs iš jų tikitės - iškils grėmė jų gyvybei... (jei esi priverstas pasikliauti tik savimi, kad "išgyventum", tai pasitikėti kitais ir jiems paklusti - grėsminga).
Jei toks vaikas pakliuvo į saugius namus, į normalią šeimą ir yra apsuptas geranoriškų, rūpestingų žmonių, pasirengusių apgaubti jį savo šiluma ir meile,- visai nereiškia, kad tai automatiškai pakeis jo nesveiką požiūrį į save ir kitus žmones (juk toks patologinis pasaulio suvokimas formavosi ne vienerius metus ir buvo nuolat "stiprinamas" jo patirties). Jis negali priimti Jūsų meilės, nes jis nenori, kad jį mylėtumėt (jis nori nuolat laikyti Jus "per atstumą", kad jaustųsi saugus...). Jis atstumia Jūsų gerumą, nes iš tiesų jaučiasi esąs jo nevertas (tokie vaikai ne tik neapkenčia pasaulio, jie "neapkenčia" patys savęs...
Taigi, teigiamiems pasikeitimams prireiks tikrai ne savaičių ir ne mėnesių - gal ir ne vienerių metų...
Nenoriu "kaišioti" konkrečių receptų, bet... Išsiųsti tokį vaiką į kitą kambarį (arba palikti jį vieną) kad "nusiramintų" - prilygsta tiesiam pasakymui "tu man nerūpi" (arba "eik tu...") - ir jo nesveiko požiūrio į save ir kitus patvirtinimui!!! Tokiems traumuotiems vaikams būtina taikyti ne "time out" o "time in" (Jurgita, Tu teisingai elgiesi, imdama mergaitę į glėbį ir laikydama kol nurims). O "šaltų dušų" nuo isterijos, laikymo "nevalgius ir nemiegojus" kol paklus reikalavimams, ir panašių brutalių auklėjimo priemonių, patikėkit, tokie vaikai per savo gyvenimą patyrė tiek, kiek daugumai mūsų net nesisapnavo (žinau, ką kalbu - teko savo akimis matyti globos institucijos "vidinį" pasaulį...)
Beje, jie tikrai puikiai moka manipuliuoti suaugusiais ir bet kokia kaina stengsis Jus valdyti... Privalote nuo pat pradžių būti "stpresni" už juos ir parodyti, kad šeimoje vadovaujate Jūs. Leistino elgesio ribos jiems (bent iš pradžių, kol išmoks "bendradarbiauti" su Jumis) turi būti daug siauresnės nei "normaliems" vaikams... Tačiau apie užuominas (net ir netiesiogines) dėl grąžinimo į globos namus negali būti net kalbos (taip, vaikas turi pajusti, kad neleisite skriausti kitų šeimos narių, kad turės laikytis Jūsų nustatytų taisyklių; bet turi ir patikėti, kad nebus dar kartą "paliktas").
Jurgita&P, jei skaitai angliškai, aplankyk šiuos adresus (juose ne tik daug nuorodų į naudingus straipsnius, konkrečių rekomendacijų; čia taip pat veikia Įtėvių ir globėjų forumai - tikrai ne vieną panašią į savo situaciją atrastum):
www.olderchildadoption.com/rad
www.a4everfamily.org
www.radkid.org

Nežinau, ar savo mieste turi gerą vaikų psichologą, turintį patirties su "būtent tokiais" traumuotais vaikais - Jums tikrai reikėtų rimtos pagalbos ("likimo draugių" patarimų ar "patyrusių pedagogių" išminties čia tikrai neužteks).
Na, aš turiu kontaktus tokios psichologės Vilniuje... (jei ką - rašyk, "pasidalinsiu").

visiškai pritariu ratnai ,bet dar yra ir kitas klausimas,imant mergaię turėjo duoti paskaityti ir asmens bylą,ir papasakoti šeimos,buvusios šeimos situaciją,gal ji be viso to turi ir kitų elgesio sutrikimų.
Tikrai laukia daug darbo ir daug reikės laiko kol viskas suguls į savo vietas.Tol kol auginau vieną Džiugą viskas atrodė kiek kitaip,nes su jokiomis problemomis i nesusdūriau,tiesiog jo amžius ,kada jis atsirado pas mane(16)parų nebuvo tas,kda būtų spėjusios įsisenėti visos jo traumos,o dabar du vaikeliai kuriuos aš globoju savaitgaliais ir švenčių dienomis,bei atostogų metu,su jais sunkiau,jie abu panašaus amžiaus kaip Jurgitos mergaitė,ir aš jos jausmus,emocijas puikiai suprantu,kad tikrai kartais apima ir neviltis,ir jei jau imti globoti vaikučius,tai dabar tikrai galiu pasakyti,kad jei yra galimybė-tai nuo naujagimio,jei ne -tai kaip įmanoma mažesnio amžiaus,tuo su mažesnėm problemom susidursit jūs ir jūsų globotinis.O šiaip sunkus mūsų darbas,bet manau kad įmanomas.
O dėl savo-nesavo,Getter,šiaip aš auginu savo Džiugą,globotinį jis man savo,jis pas mane tuo tarpu vis dar vienatinis,taip ruošiuosi greitu laiku jų globoti daugiau,vedžiojuosi savaitgaliais namo,ir manau palaukti dar iki pradėsiu nuolatiaii globoti,bet manau ,kad teisesnės yra tos globėjos kurios takoskyrą visgi daro,kurios ryžkiai apsiriboja-aš globėja,jis mano globotinis,manau kad turi būti būtent taip.Bet tai nereiškia,kad jos mažiau myli vaikus,ar jie rūpi joms mažiau.

Nelabai supratau ką reiškia savo - nesavo....??? Ta mergaitė yra jų namuose dar visai neilgai...ir manau reikia laiko ir begalo daug kantrybės, kad ji galėtų ją laikyti sava....ir neišskirti iš savo biologinių vaikų.... Tik tokia mano mintis ir buvo

Aš ne tik patariau "time out" ir "šaltą dušą" bet ir daug daugiau teigiamų "priemonių" gal praleidai???
Aišku, mes čia ne ginčytis susirinkom o bendrom jėgom kas ką galim tas tą patariam...o jai jau spręsti ir rinktis....
Dėl vieno aš nesutinku....Jei mergaitė kaip tu teigi, yra pripratus prie griežtumo ir "nesicackinimo" tai kam ją nuo to staigiai atpratinti ir pradėti lepinti???? Būtent mano manymu tie visi telikų žiūrėjimai ir saldumynai "atleidimai" nuo bausmių ir atsiprašymų...ją moko būti neatsakinga už savo veiksmus. Be to aš neteigiu, kad namuose turi būti tik griežtos bausmės....NE....Viskas turi būti suderinta...MEILĖ ir DISCIPLINA pasak M. Montessori yra neatskiriama... ir turi papildyti vieną kitą... Turi vaikui skirdamas bausmę, padaryti tai su meilę....Kaip pvz "time out" metodas.... Vaikas paliekamas trumpam laikui pagalvoti/nusiraminti - po to tėvas/mama grįžta ir šnekasi su juo...aiškinasi...vaikui atsiprašius jis turėtų būti apkabinamas, jam pasakomi šilti žodžiai ir t.t. Kas čia tame blogo???? Isterijai suvaldyti yra būdas ir šaltas dušas, kuris psichologų rekomenduojamas "kai niekas nebepadeda". Taip vaikų namuose jis irgi taikomas, nes "tų" vaikų isterijos yra nevaldomos....jie gali spardytis, kandžiotis, daužyti galvą į sieną ir t.t. ir kartais šaltas dušas yra vienintelė priemonė juos nuraminti....Tai nekenkia nei fiziškai nei morališkai....jokio fizinio zmurto prieš vaiką netaikai....
Aišku yra laaaaabai gerai jei galima laikyti stipriai apkabinus, bet kaip sakiau yra tokių vaikų kurių nenulaikysi....
Aš ne tik mokytoja, bet studijavau kelis metus soc. pedagogiką, esu atlikus praktiką vaikų globos namuose...mačiusi visą tą "katilą"....Taigi žinių turiu pakankamai....Bet čia nerungtynės....
Dėl viso kito su tavim sutinku

Ir dar primenu....NAMŲ TAISYKLĖS IR DIENOTVARKĖ
Papildyta:

Žinok iš tavo pasakojimo jaučiasi šeimoje stabilumas, kas manau yra sėkmės jums ir toliau...Reik tikėtis, kad Jurgita, galės kažką panašaus įgyvendinti

Sveikutės, brangiosios, vis paskaitau, paskaitau, tik rašyti tingėjau
Ai, nežinau, mamytės, jau ne vieną kartą rašiau, kad ne visi globos namuose augantys vaikai jaučiasi ir elgiasi taip, kaip rašo ratna....Tokius vaiko nusistatymus galima atrasti ir šeimoje augantį vaiką, pvz mano Lorenas taip elgiasi - viską daro atvirkščiai, neklauso ir pan....o Diana tokia, kaip būtu namie auginta, mano sesuo labai užsidariusi savije, aš irgi kitokia. Išvada- ....
O mums sekasi neblogai, bunam gamtoje su palapinėm, prie jūros ir pan. Vaikai savaitgaliais taip priprato būti ne namie, kad pradėjo kasdien klausynėti prie auklėtojos- o kur šiandien eisim?, net kažkaip nesmagiai darosi, toks jausmas, kad mes namie nebunam Šiaip labai noriu atostogų norisi pabūti namie su vaikai ir be jų. Idomu kaip Ramutei sekasi

o aš turėjau galvoj,kad globėjai visgi yra tiktai globėjai,kad dėl savęs jie sugeba daryti tą takoskyrą ir atėjus reikalui bus tinkamai pasiruošę išsiskirti su vaiku(įvaikinimas,grąžinimas biologiniams tėvams),bet ne laikyti jo svetimu.Net nežinau kaip čia paaiškint.Kad sau ,va patys sau gerai žino,kad jie globėjai,o vaikai visada savi ir tik savi.Srendimas pasiimti vaiką atsiranda anksčiau.Čia beveik kaip nėštumas .
Papildyta:
o dėl times out,tai Getter,vaikui reikia duoti laiko pačiam nuspręsti,kada ir kaip jis atsiprašys,o ne daryti pastovų ir ilgalaikį spaudimą.Neatsiprašė tai neatiprašė,visda gali pasakyti,nu ką dabar padarysi,tu pasielgei nederamai,ir man dėl to liūdna.O kam tas spaudimas,tiek minučių,pokalbis irt.t.,palauk kol jis pats ateis,kol jis pats bandys perprasti irgi kokios čia tos taisyklės.Vaikas ir prisimena ir žino kas ja pasakyta,jis bando ribas,nu tegu ir sužino kaip tos ribos atrodo.Kuo daugiau aiškinsi,tuo mažiau paaiškinsi,tiesiog vaikas nebesiklausys.