aš alergijos tyrimus esu dariusi labai seniai, prieš kokius 5 metus (iš kraujo). Rado alergiją žiedadulkėms ir nedidelę gyvūnams (po truputį visko). Bet tada jaučiausi tragiškai - pastoviai varvėjo nosis, akys užtindavo. Davė vaistų ir praėjo..iki kito karto. Dabar alergijos žiedadulkėms nebėra - padėjo mano jau minėti Tianši papildai Netikėjau, kol nepabandžiau. Jau geriau palengva išsigydyti, o ne chemiją ryti, kuri tik tam kartui padeda. O gydžiausi tai taip: Tainši antilipidinė arbata, chitozanas ir paskui kalcis. Jau kokie metai, kaip jokios alergijos nebepasireiškia. O anksčiau tai tik atsibundu ryte ir ikart prasideda sloga, nosis varva, pūčiu, tada paraudonuoja, aplinkinius užknisa tas pastovus pūtimas O miegot eidavau tik su nosies purškalu. Dabar to nebėra Tai gal, sakau, išsigydžiau ir alergiją katėms?
Šiaip labai patenkinti, labai geros draugės su dukryte, nors pirma atsirado katė, o tik vėliau gimė pupa mūsų. O dabar tai gražu žiūrėti, kaip jos dūksta abi Nu tokios grynai draugelkos jau
Na man tai ta nosytė linksmumo prideda, kai tik pažiūriu, tai vis šypsena išspaudžia man ji Na bet kaip sakiau, daugumai ji keistai atrodo, nelabai patinka
Na ir jūs visos įdėkit savo pūkuotukus, pasigrožėti
labas rytelis visoms jau myliu ir tavo katina...as ziaurei katinine esu nors mes suniuka turim pekinuka nes dukra su teciu taip nusprende..tai ka as,jau balso nera pries du o del tos moteriskes vakar tai kas ydomiausia labai grazi,elegantiska ,prisiziurinti,poniska tokia su ilgais nagais ir padaryta sukuosena pagyvenusi dama,o elgesys kaip nuo konteinerio,ir taip tie bomzai mandagesni tai tik tiek,snd jau gerai viska pamirsau
O mes visus gyvunus, kokius turejom nesem is lauko, gailejom, emem visokius benamius suniukus, sergancius kaciukus, gydem ir palikdavom. Praeita pavasari paemem va toki mazyti - buvo labai silpnas, sirguliuojantis, nevalge ir negalejo pravert akyciu. Nunesiau pas veterenara, "pataise" ji, dabar namu seimininkas
Na matosi toks tikras karalaitis Pasiseke jam, kad rado gerus namus, o kiek tokių vargšų bastosi... Aš nuo mažens augau su gyvūnais, tai man tie benamiai visada širdį virpina...
Papildyta: Kadangi aš dabar labai pasinešiau ant knygų, tai va nusižiūrėjau šią ir galvoju nusipirkti... Gal kuri jau yra skaičiusi?
"Neigiamų emocijų valdymas - apsauga nuo skausmo, streso, ligų"
Žmogus skiriasi nuo visumos tuo, kad turi teisę į pasirinkimą. Jis nėra nei blogas, nei geras, jis - visoks. Charakterio savybes, būdo bruožus jis turi tokius, kokius pats nori turėti ir sugeba valdyti. To neįtakoja nei Zodiako ženklai, nei Mėnulio fazės, ar žvaigždynų išsidėstymas. Mūsų būdas priklauso tik nuo mūsų pačių. Kiekvienas turime ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Pagal tai, kurias savybes mes labiau parodome, kurioms leidžiame dominuoti, tokius mus pamato ir priima aplinkiniai. Pavyzdžiui, yra kategorija žmonių, kurie nuolat yra linksmi, pozityvūs, besišypsantys, lengvai komunikuojantys. Ar jie tokie yra iš tikrųjų? Nejau jie niekada nesusierzina, nepyksta, nepavydi, nejaučia apmaudo, nusivylimo? Žinoma, ne. Tokie žmonės yra arba pasirinkę aplinkiniams pateikti tik teigiamas savo būdo puses (o neigiamas ar dalį jų slepia savyje), arba yra puikiai įvaldę savo negatyvius bruožus. Paanalizuokime šiuos du atvejus kiek išsamiau. Jei žmogus save aplinkai pateikia tik teigiamą, o jo viduje vyrauja neigiamos mintys, emocijos (pyktis, įniršis, pavydas, egoizmas ir kt.), pradeda kauptis pasąmoninė agresija. Ji kaupiasi, kai dirbtinai slopiname savo neigiamus jausmus, jų neišreiškiame, pasiliekame tik sau, nežinodami kuo tai gali baigtis. Tą neretai daro pozityvų mąstymą praktikuojantys asmenys: jie mėgina mąstyti tik teigiamai, giliai viduje jaučiasi nelaimingi, slopina tikrąsias savo mintis, emocijas, tačiau problemų priežastis niekur nedingsta, ji tik nuslopinama. Pasąmoninė agresija paprastai yra viena esminių nevaisingumo, onkologinių ir kitų susirgimų priežasčių. Neigiamų emocijų įvaldymas - žymiai geresnis variantas. Įvaldyti savo neigiamas emocijas nėra taip sudėtinga ar neįmanoma, kaip gali atrodyti. Svarbiausia, prieš išleidžiant neigiamas mintis, emocijas, stabtelėti ir užduoti sau klausimą: koks yra mano tikslas? Ir viskas taps daug aiškiau. Panagrinėkime keletą konkrečių atvejų. Situacija šeimoje: vyras vėlai grįžta namo, neblaivus, nesklandžiai kalbantis... Nė viena moteris tuo neapsidžiaugs. Tik viena puls emocingai bartis, šaukti, o kita minutėlę pagalvos, prisimins, koks jos tikslas su šiuo žmogumi (skyrybos ar ilgas laimingas gyvenimas) ir ramiai priims tą situaciją nekeldama konflikto. Savo poziciją vyrui ji pateiks kitą dieną, kai jis bus blaivus. Jei tikslas - skyrybos, dar vienas konfliktas niekuo nebepadės, belieka civilizuotai atlikti visas reikiamas procedūras. Kitas pavyzdys - apsivalgymas. Juk jis priklauso tik nuo mūsų pačių. Puikai visi žinome - jei daug valgysime, galime apsivalgyti, tuomet blogai jausimės. Čia vėl svarstome: koks mūsų tikslas - tiesiog pavalgyti, ar prikimšti skrandį, aptingti ir blogai jaustis - ir priimame tinkamą sprendimą. Mes pykstame, nirštame, erzinamės, leidžiame sau apkalbėti ir kritikuoti kitus, bet ar susimąstome apie viso to pasekmes? Visos mūsų neigiamos mintys, emocijos sukelia ne tik stresinę būseną ar galvos skausmą, bet ir daug rimtesnių, tarp jų - ir paveldimų ligų. Šio fakto nežinojimas neapsaugo mūsų nuo atsakomybės. Atsiradus bet kokiems fiziniams negalavimams, skausmui, pirmiausiai dėmesį derėtų atkreipti į savo mintis, emocijas, jas gerai išanalizuoti, prisiimti atsakomybę ir padaryti išvadas, t.y. pasirinkti: ar noriu būti sveikas, laimingas, linksmas, ar sergantis, piktas, liūdnas? TAIGI, KOKS JŪSŲ TIKSLAS?
Idomiausia, kad kai mes ji atnesem vos keliu savaiciu amziaus pas veterenara, tas pasake kad tai mergaite. Nu gerai, davem varda mergaitiska. O kai puse metu gal suejo jisai gulejo ant nugaros, mama kviecia, sako, kazkaip jis man i mergaite nepanasus Nunesem vel pas veterenara, o tas sako, taip berniukas, kai kaciukai mazyciai labai sunku nustatyt lyti.
Na ka, siek tiek pakeitem varda bet iki dabar juokiames, kad puse metu vargsa panele vadino...