As manau, kad blogio musu gyvenime ir taip uztenka, kad jo dar ieskotis kazkur ir bandyt "pajust skoni" tokiose vietose, kur kalbama apie savizudybe ir panasius dalykus ir tuo dziaugiamasi.

Mes cia, manau visos sutiks, neverciam viena kitos daugiau gert vaistu, zudytis, ar nekest viso pasaulio, niekas is musu neraso, kad nukabino nosi, rankas ir nenori gyvent. Taip, mes turime PA, taip, esame jautrios, taip, pilna baimiu, nervu, itampos, bet mes kapstomes, kabinames, tempiames prie saules.

O tai, kad tai viena, tai kita pasiskundzia 100 kartu minetais simptomais ir baimem, papasakos eilini karta savo graudzia istorija, tai nera nieko neveikimas - tai bandymas ta sekunde uzejusi nerima sumazint, issakyt ir pasidalint blogiomis emocijomis ne kad kitam sugadint nuotaika, o kad sieloj taptu ramiau. kaip sakoma - po siule is pasaulio ir vargsas tures megztini

Taip ir mes cia - po uzuojauta, po siulyma, po ideja, po palaikyma is kiekvienos ir ta, kuri siuo metu jauciasi panikoj, gauna ramybes antklode, kuria maloniai uzsikloja ir kazkiek laiko buna rami
Butinai daugiau pozityvumo, bet jei uzeina nerimas, reikia juo pasidalint, is jo pasijuokt, ji isrinkt i detales ir suprast, kad nerimas tas be pagrindo ir tikslo.