Liepa, manau cia tau atsirugsta, nes ne visu skarndziai gerai reaguoja i tokius vaistus (jei raso kad reikia uzgert daug ir dar silto vandens, reiskias labai dirgina skrandi). Man net uzgerus stipresnius vitaminus buna pykinimas, sleikstulys, atsirugimas, pilvo putimas ar skausmas. Geriu tik valgio metu, bet siaip bandau vengt tokiu vaistu ir vitaminu.
Vile, o tau irgi buvo hipohondrija? Ligu ieskojimas? Kaip atsikratei? Tik tu neuroleptiku deka? Ir ar istikruju atsikratei ir dabar normaliai gyveni.
As jusu 'gincia' esu kazkur per viduri.

Manau, kad kovojant su ipohndrija, nervais viskas tinka, priklausomai nuo zmogaus. Vienas turi daug galiu savyje, kad gali pakeist mastysena, atsikratyt baimiu per ilga laiko tarpa, perlauzt save, ivekt. Hemija tai padaro uz zmogu ir galbut greiciau, nei darbas us savimir homeopatija. Cia kiekvienas turi savo kelia.

Man pavyzdziui padeda ir valerjonas kai nerbinuos, o kartais atsipalaiduot ir nusiramint iseina ir be jo, kalbantis su savim, aiskinant situacija, itikinejant save, o ekstra atvejais, kai uzeina PA ir reikia akimirksniu atsipalaiduot, prireikia Xanax. Man jo irgi israse apie 20 tableciu, tai per pusmeti suvartojau kokias 6-7 tabletes. Bet visada jas uriu po ranka kaip gelbejimosi rata. Geriu AD apie 4 men., bet nezinau ar padeda. Praeita pavasari po 3 men. vartojimo grizau prie normalaus gyvenimo, dabar to dar negaliu pasakyt.

Tai, kad baimes visos eina is galvos, nuo heminiu sutrikimu smegenyse irgi zinau, sutrinka medziagu apykaita smegenyse, bet velgi, taisyt padeti galima kaip itikinejimu, taip ir vaistais, ziurint ar sugeba zmogus pats sau padet, ar jo jegu nepaanka, cia vieno noro maza, reikia turet pakankamai jegu. Psihoterapeute man sake, kad kartais po psihoterapinio kurso zmonems ir be hemijos pasikeicia (atsistato) smegenu veikala, tai net taografijos nuotraukuose mato. Gi tokie jausmai kaip laime, dziaugsmas, optimizmas issaukia heminius procesus organizme, vercia gaminti laimes hormonus ir pan., kas veikia atstatomai smegenims. Bet, ne visi sugeba is sitos puses pakeist savo busena, tada imasi vaistu. Nei tas, nei tas nera smerktina
As labai tikiuosi, kad kaip sakei - ispalansuosiu ir suprasiu, kad einu ne virve virs bedugnes, o asfaltu, zeme ir nereikia bijot krist. Kol as atrodo tai taip, tai siaip. Per diena daug kartu keiciasi nuotaika, pojuciai, supratimas kas vyksta. Daznai paciu nepatogiausiu metu (dziaugiantis, jauciant laime) atsiranda baimes ir pradeda grauzt is vidaus : "O jei mirsiu? Na vat jei? Visa tai taip gaila bus palikt. Tu paziurek koks grazus pasaulis, kiek daug dar norisi nuveikt. O jei jau dabar nuspresta, kad greit mirsiu, o as gyvenu ir nenumanau. O tada paskutine sekunde prisiminsiu kaip kvatojau, buvau laiminga ir net nenumaniau kas bus, kokia durna buvau, gal reikejo kovot uz savo sveikata, gi zinau kokia pas mus medicina, reikejo gal eit, prasyt tyrimu, o as sakiau ai nervai, nervai, geriau antidepresantus ir laukiau pagerejimo, o reikejo nelaukt, o kazka daryt, dabar jau per velu...suklydau"

va mazdaug tokios mintys vis sukasi ir sukasi mano galvoj, neduoda atsipalaiduot, grauzia, erzina, eda is vidaus

Vercia i viska ziuret pesimistiskai, prarast atgalini rysi su pasauliu, visko bijot, laukt blogo... ziauru! Bandau dirbt su savim, sunku kai kiti sau gyvena ir gyvena laimingi, o tu priverstas kovot su savim , itikinet, visa laika save stebet, vyt mintis... sunku, reikalauja daug jegu, ir daznai jegu nelieka maloniems dalykams.

Na ka galima sioj situacijoj padaryt? Nieko, gert toliau AD, valerjona, retkarciais Xanax, skaityt psihologines knygas, bandyt save iveikt ir tiketis pagerejimo... Ar manot kitaip?