Sveikutes merginos, labai malonu jus vel cia matyt
Vel pagyvejo forumas
As zinau, kad Xanax nieko negydo, tik uzejus dideliam nerimui slopina. As ji geriu laaaabi retai, kai atsitinka PA, arba pvz., kai koja operavo.
O siaip Coaxil tik ir geriu, jis silpniausias is AD, todel jokiu visiskai salutiniu poveikiu nera. As geriu jau 4 menesius, pasakiau gydytojai, kad gal ir uztektu, mazinam po trupiti (niekada nemazinu pati uzsigalvojus), nes pavargsti kasdien prisimint, kad reikia isgert, nuo siek tiek alkoholio apsvaigi nerealiai ir t.t. Gydytoja pasake. kad gerai. Zinau, kad AD reikia gert gan ilgai, nemaziau 1 - 2 men., bet mazinsiu as po siek tiek, is pradziu menesi po 2 tab., po to menesi po 1 tab., taip ir subegs man 5-6 men. istyso gerimo. Manau pakanka.
Del to, kad mirties ir ligu baime - persekiojantys mane ikyrios mintis, tai tikrai. Galiu vyt mintis, galiu bandyt susiimt i rankas, bet pirma mintis, kuri savaime ateina i galva net kokiam menkniekiui atsitikus - yra fataliska, bloga, viska uzvaldanti ir sukelianti panika.
Labai man tas trukdo gyvent, teisingiau net pasakyt, kad tai ne tik paveike, bet pakeite mano gyvenima. Jis dabar visiskai kitoks nei buvo, ir as visiskai kitokia.
Pavyzdziui, anksciau ziema-vasara, naktys-rytas, karstis-lietus - as lekiau bet kur, kad tik namuose nesedet, vaziavau dviraciu, vaiksciuojau, o dabar vis ieskau priezasciu pasilikt namie, maziau eit kojom, daugiau miegot (nes kai miegu nesinervuoju, nieko nebijau), vakare bijau vaiksciuot lauke, nes spaudzia galva ir sukasi, kuo arciau vakaro, tuo labiau rodos, kad galiu staiga mirt (nu ten koks insultas), ryte mintys sviesesnes ir jegu daugiau. Anksciau kramsnojau bet ka, megau skaniai pavalgyt, pajust skoni - dabar valgau tik del to kad reikia, nes viena mintis kol valgau mano galvoj - kad tik nepaspringt, kad niekas nepatektu ten, kur nereikia, kad tik maistas butu nesugedes, kad tik kiausinis butu patikrintas be salmoneliozo ir t.t. Pameciau nuosirdaus dziaugsmo jausma, galiu sypsotis, juokaut, zvengt, bet gyliai gyliai viena mintis visas 24 val. per para - kad tik ne... o kas jeigu... o kaip dabar jauciuos... kodel cia skauda... kada as mirsiu... kada mirs mano artimieji... o kas tada... Sudas, vienu zodziu!
Pas mokamus specialistus einu ne tik psihoterapeutus, bet ir kitus, nes valstybinei nei viena karta susiduriau su neprofesianalumu, popierizmu ir t.t. Zinau, kad gydytojas turi buti pirmiausiai draugas, tokio ir ieskau, todel ir isejau is anos psihoterapeutes, nerealu moket daug ir jaustis nuolatos pinigu maisu daktarui. Dabar kol kas nera galimybes lankytis pas psihoterapeutus, bet tikiuosi rudieni uzsirasyti pas pasiulyta man daktare. Labai tikiuosi, kad gales pakeist mano mastysena, nors tai labai sunku, nes pati as viska suprantu, kitiems galiu paaiskint, o pakeist saves neiseina...
Nejaugi taip visa gyvenima teks bijot, drebet, sokinet apsipylant prakaitu, kad kazkur kazkas subade, kiekviena sekunde laukt insulto, ir t.t. ir panasiai?
O šiaip tai, manau, tai tik simptomai, o yra kažkoks neišgyventas didelis stresinis faktorius, su kuriuo dar neatsisveikinai 
