QUOTE(Zemugne @ 2010 11 05, 13:10)
Įdomu, kaip šilkas elgiasi, kai jis pastoviai lankstomas. Be to, jis juk paklijuotas, o jei kietviršis popierinis, tai kartonas galėjo susiraukšlėti padrėkęs ar dėl kitų fizinių negandų.
na dėl pačio šilko nežinau, bet manau viskas priklauso nuo to kaip jis toj vietoj pritvirtintas, ta lankstymo vieta (joint, hinge) ko gero sudėtingiausias ir svarbiausias dalykas ir yra įrišime, nes reikia labai atitaikyti kiek įtempti aptraukiamą medžiagą, kad nebūtų nei per daug (ilgainiui pliš, arba net neužsivers knyga iki galo), nei per mažai (ilgainiui atsiras raukšlė), plius paskaičiuoti, kad paskui iš vidaus klijuojamos dengiančios medžiagos (juostelės, priešlapiai) nesudarytų per didelio storio, kad knyga užsiverstų normaliai. beto toj vietoj ir peteliai formuojami, ir kietviršiai tvirtinami, žodžiu ten susieina visos struktūrinės dalys ir sudėtingiausios įrišimo operacijos, tad čia toks balansavimas milimikronais

Beje, toj knygoj kiek žiūrėjau visi viršeliai turi tą aprėminimą, tai gal čia tikrai po tuo slepiasi tvirtinimo (audinio prie kietviršio) būdas.


o dėl sudūrimo, na tarkim galima mąstyti, kad jei ten būtų sudūrimas, tai tik todėl, kad pritrūktų vientiso medžiagos gabalo (nes jei tai būtų konstrukcinis sudūrimas, tai būtų ant abiejų kietviršių), bet tokie sudūrstymai ir "lopai" labiau būdingi paprastų žmonių turėtoms maldaknygėms, nes kiek jų mačiau tai žmogeliai irgi neretai imdavosi įrišti ar restauruoti savo maldaknygę patys, tai ten iš neturėjimo pasitaikydavo visko kas po ranka papuola. o šituos tai juk siuvinėdavo kilmingos damos, nemanau, kad joms būtų pritrūkę audinio


o tos valančiaus knygelės (kaip ir kitos asmeninės bibliotekos patekusios į mažvydą) guli kaip viena kolekcija ar būna išsklaidytos po atskirus bibliotekos fondus? spėju, kad išsklaidytos..

