Manau, kad galima, įmanoma, bet nėra verta. Išimtis, mano manymu, būtų tik, jei pora , turinti vaikų išsiskyrė civilizuotai ir gali sutarti vaiko klausimais. Mano tėvai taip gyveno - išsiskyrė, bet vienam darbe, aš ir brolis...tad teko išmokt gyvent kaip draugams. Aš dėl to džiaugiuos, nes turėjau nuostabią mamą ( jos jau 6 m nėra

) , o tėtis visad būdavo šalia, jei paskambindavau, susitikdavom savaitgaliais, atvykdavo pas mus per šventes visas. Gražūs , šilti , žmogiški santykiai , nes vaikai nekalti, jei tėvams nesusisklostė gyvenimas drauge.
Iš savo patirties - visad ( bent jau iki šiol) pas mane baigdavosi civilizuotai , be didelių pykčiu. Po 5 m draugystės, gyvenimo kartu, kai pajutau, kad nebemyliu jo kaip turėčiau, o tik kaip brolį ar draugą - teko skirtis. Jam buvo sunku keletą mėn, bet staigmenos nebuvo, aš jo neišdaviau, nebenorėjau kankint savęs ir jo - nes jautė, kad jausmai atšalo iš mano pusės. Po kelių mėn jis išvyko į kitą miestą gyvent, dirbt, palaikom iki dabar kontaktą. Jis jau vedė, turi vaikutį, aš turiu draugą, bet pasveikinam viens kitą per šventes, karts nuo karto susirašom, nors jau praėjo beveik 6 metai po mūsų draugystės pabaigos. Susitikt, o ypač paslapčia - to nedarom, nes nenorėčiau, kad draugas pavydėtų ar jo žmona, dar pagalvos kad kažkas dar neužbaigta. Man ir jam užtenka žinot, kad mūsų abiejų gyvenimai gerai susiklostė, liko daug gražių prisiminimų, nelaikom jokio pykčio viens ant kito, gera, ramu širdy.
O jei kalbėt apie artimas draugystes su ex- kokia prasmė? Nebent abu vieniši ir dar neišsigydę iki galo.