Pamačiau savo ex'ą po pusės metų... apsireiškė prieš dvi savaites, skambinėjo, rašinėjo, girtas skambindavo naktimis, tipo nori susitikti, pasiilgo ir pan. Man buvo visiškai dzin, nebent kad tik juokas ėmė ir pasitenkinimas, kad maždaug norėk norėk vis tiek nieko negausi. Paskutinį kartą paskambino vidury nakties ir kvietė susitikti, tai kai gražia forma pasakiau, kad ramintųsi daugiau nebeapsireiškė. Ir šast šiandien mašina važiuodama pamačiau prie perėjos
Tai lyg žaibas būtų trenkęs. Visą dieną nerandu sau vietos ir ašaros akyse. Ir nesuprantu kodėl. Ir va vakare per skype parašė, na kad ir jis matė mane ir bla bla bla... kaip jam viskas gerai sekasi, naujas darbas ir pan. ir kaip supratau į pasimatymą išvarė
tai aš net nežinau, ar man čia pavydas, kad jam sekasi, o man ne (nei profesinėje, nei asmeninėje srityje šiuo metu labai nesiseka) ar čia kokie jausmai tipo staiga atgijo man... ir pyktis ima, nes aš jau net negalvojau apie jį ir jis vėl apsireiškia mano gyvenime. Ir pikta, kad jam taip sekasi, pikta, kad jis būdamas su manimi nė per pusę nebuvo toks žmogus, koks dabar yra, kad jis iš manęs ir mūsų santykių gavo daug daugiau nei aš ir kad aš vis tiek auka lieku šitoje situacijoje. Ir taip pat pikta, kad jis visada su manimi kaip niekšas elgdavosi. Pikta, kad jis vis dar man priekaištauja, ką aš dariau blogai
nors jis pats savo elgesiu neleido man kitaip elgtis, nes apskritai niekada nevertino manęs. Žodžiu, reikėjo išsilieti. Manau, kad geriausia būtų visiškai nebendrauti, nes akivaizdu, kad draugais mes nebūsim, to niekam ir nereikia, o į jo meilužes taip pat nepretenduoju, draugauti su juo irgi nenoriu ir apskritai jisai mane blogai veikia. Žodžiu, gal kas turit patarimų, kaip nebekvaršint dėl to šūdžiaus sau galvos ir gyventi savo gyvenimą, o jis tegu daro ką nori?
