Ar čia vis dar ta pati teta rašo? Vat man keista, kad žmogus saulėtą dieną neturi jokio užsiėmimo ir vis skundžiasi, skundžiasi... Turiu prisipažint, kad manęs jau nenervina tokie pasisakymai. Priešingai. Linksma darosi. Mokytojui galima pilt visą mėšlą ant galvos. Tačiau pabandykite bet kurioje kitoje įstaigoje tai padaryti. O dar įdomu, kodėl mokykla turi būti LABIAU ATSAKINGA UŽ TĖVUS mokinio auklėjimo, maitinimo, uniformos, elgesio, net noro mokytis klausimais? Turiu dar vieną idėją. Pervadinkim mokyklas į jaunimo internatus. Vis tiek dauguma tėvų net nežino, ką ir kur veikia jų atžalos. Vis tiek tėvams nusispjaut ant savo vaikų: "Gal jūs žinot, kokius būrelius mano vaikas lanko?" Reiktų pertvarkyt iš esmės švietimą, bet gal į naudą būtų: atveža žinių ištroškusius vaikus, palieka juos, prieš tai susimoka, kad būtų už ką išlaikyt mokyklai - internatui. Ir valio. Tai va:
1) privaloma visų specialybių studentams pedagoginė praktika. Ne dėl sunkumo ar nemylėjimo savo darbo (jums, gerbiamoji, sudėtinga perprasti tekstą. Jau ne pirmą sykį...

), o dėl elementarių bendravimo, psichologinių, organizacinių gebėjimų, žinių taikymo. O dabar jau prašom užverst ir vėl man kibirą š ant galvos - matyti, kad tai jūsų slaptas (o gal ir savo aplinkoje taikote šį metodą?) pomėgis.
2)mokyklos - internatai: išvengtume lėšų švaistymo prevenciniams dalykams: tėvai nebeturėtų tiek daug problemų dėl kvaišalų ("mano vaikui su širdim blogai, jis visiškai nevartoja JOKIŲ kvaišalų" ir pan.), vėlavimo, namų darbų atlikimo, bendravimo, mokymosi aplinkos ir t.t. Pagrindinė disciplina būtų psichologija ir tinkamo bendravimo mokymas, nes liūdna kai jaunesnio amžiaus žmogus nesusivokia ką ir kur šnekėti, nors... vyresnio amžiaus žmonėms dar didesnių sunkumų iškyla - irgi nelabai suvokia, kur ir ką sakyti (kaip tik buvo per kalbos įskaitą tema apie kalbėjimą ir plepėjimą...). Gal net bendravimo psichologijos reikėtų daugiau mokyti nei bendrosios. O taip pat būtų neblogai sugalvoti orientavimo aplinkoje pamoką - gal žmonės, išėję į gyvenimą, bent jau susivoktų, kas dera, kas nedera, kur ir ką sakyti, o ne svaidytis kokiu papuola žodžiu ir cypti kiekvienam sutiktam į akis savo nuomonę. Tai va tiek pasiūlymų šiam sykiui. Matau, kad ateityje galėsiu ir romaną [futuristinį?] parašyt

[mokytojų knygos apie darbą mokykloje: Frank Mcourt "Tamsta mokytojas" ir dar 2 ar 1 yra parašęs, taip pat kiek kitokia - Bel Kaufman "Aukštyn laiptais, besileidžiančiais žemyn"].
Tetai geros dienos, o mūmi - puikios vasaros ir gražiausių akimirkų
aš irgi kartais netikiu tavim savim kažkuo anapus čia kur paukščių girgždančios giesmės negimsta anksti ryte aš žinau kad nebebus kaip buvę niekada bet savęs pasmaugt tyla daugiau nebegaliu gal kai pasikars paskutinė ašara tik tada išdrįsiu pasakyt sau aš laisva.