QUOTE(Juoko raketa @ 2010 07 29, 14:34)
Išlenda tie skauduliai. Ypatingai tada, kai imama kalbėti, kad jie (diskriminuotojai) buvo teisūs, arba sakyti, kad išsigalvoju ir pan. Va tada ima skaudėti, nesvarbu net, kaip seniai tai buvo. Kaip tam luošiui - mainantis orams skauda nupjautą ranką. Man 12-os metų mokyklinės diskriminacijos, deja, nenuėjo veltui. Paskutinėse klasėse vos galo nepasidariau, galvojau, nebeišlaikysiu. O kai darbų ieškojau, vėl tas pas... Bliaudavau ištisai dėl to. Ką gi. Paskui sutikau gerų žmonių, kažkaip apsišlifavo.
O man sumazino konkurse balus, vien todel, kad buvau is Lietuvos, 11 metu buvo, tai ka, dabar turiu megautis neteisybe, diskriminacija ir t.t. As ne paminklas, kad idiotu poelgiams savyje statyciaus paminkla, mano siela nesavartynas ir ne siuklsynas. Analogiskai su skirybos, arba sedi ir uzsiimi savigaila, arba suvoki problema, ivertini pasekmes ir eini toliau. Svarbiausia, ismokti nelaikyti savyje pagiezos.
Papildyta:
QUOTE(Juoko raketa @ 2010 07 29, 14:35)
Pagrinde norėdami išsisukti nuo bausmės, iš baimės. Aš pasakiusi, geriau tiesa, negu melas,
tada bausmės gali ir nebūti. Negalima bijoti sakyti tiesą, bet reikia bijoti sakyti melą. Tik todėl, kad tiesą pasakė.
Na matot, kame pats idomumas... Vienas is budu isvengti atsakomybes, ar budas sumazinti atsakomybes pasekmes. Jums vienodai rodo, kad ta tiesa gali zeisti, svarbu pacios poza ir istikinimai.
Jus matyt ir savo draugei, kolegei "atversite akis", kad vyras jai neistikimas... Nes nutylejimas irgi melo forma. O per laidotuves pasakysit visa tiesa apie mirusiji...