Yra toks dalykas kaip kantrybė. Pas vienus ji geležinė, pas kitus - iki tam tikros ribos. Bet aš už tai, kad jei gyveni ir kažkokiam kaimynui nuolat ėdi gyvenimą, tai ne tas kaimynas yra kaltas, o tu pats durnas daiktas. Nejau neįmanoma gyventi taip, kad netrukdytum kitiems. Ir kodėl po to reikia pykti už tai, kad esi rakštis subinėj?

Va dar viena kova su šunim. Šį kartą po teismus tamposi Seimo narys, nes užkniso nuolat lojantis
kaimynės taksas. Citata: "Sostinės Dubingių gatvėje nuosavame name su šeima gyvenantis S.Šedbaras į savivaldybės viešosios tvarkos skyrių dėl Džesės Džulianos kreipėsi praėjusį mėnesį.
TTK pirmininkas skundėsi, kad nebegali pakęsti nuolatinio kaimynės šuns lojimo. Esą šuo, visą dieną lakstantis šalia esančio namo kieme, pribėga prie tvoros ir pradeda skalyti iš karto po to, kai iš savo namo nosį iškiša ne tik S.Šedbaras, bet ir kuris nors iš jo namiškių.
Politiko teigimu, pradėjęs loti šuo nenusiramina kelias valandas arba net ir visą dieną, o Džesės Džulianos šeimininkė visiškai nereaguoja į prašymus sudrausminti gyvūną."
Tai žmogus dar civilizuotas, kantrus, elgiasi pagal įstatymus. O jei jo vietoje būtų kitas? Nunuodytų tą taksą arba nušautų. Ir ką? Ir būtų teisus.