Sveikos,
skaičiau šią temelę kelias dienas, buvau beveik tikra, kad tuoj papasakosiu apie savo požymisu..deja..Dabar net nežinau, kodėl nusprendžiau vis tiek parašyti...Turiu dukrytę, labai sunkiai jos susilaukėm, beveik 4 metus bandėm, dariausi 8 IUI, pastojau natūraliai, medikai man nieko blogo niekada nerado, labai tikėjausi,kad antras lengviau užkibs, beprotiškai norim antro vaikučio, ir dukrytė labai prašo... Jau dvejus metus bandom, pernai lapkritį užsilaikė mm, tepliojo tik truputėlį kelias dienas, paskui su baisiu kraujavimu 'pramušė", per echo pamatė,k ad buvo kažkas..nuo to laiko nieko, ir va praeitą savitę pasijutau nėščia, atrodo, garantuotai, juk jau esu tai patyrusi, atrodo, viskas tas pats: silpnumas, pykinimas, krūtinės skausmas, pilvo tempimas..viskas.. ir toks vidinis tikrumas, nuojauta. Šeštadienį pasirodė vos vos šviesaus ir paskui rusvo kraujo, jau galvojau, viskas, išsiverkiau, bet sekmadienį nieko, savijauta grynai nėštuminė, BKT 37,1, gėriau duphastoną ir tikėjau, skaičiau šitą temelę, kam taip buvo, kad tepė, bet viskas buvo gerai..Vakar visą dieną pykino, išvėmiau net arbatą (su dukryte 4 mėnesius vėmiau non-stop, numečiau 4kg). Nė kiek netepė. Nuvažiavau pasidaryt hcg..deja..net negalėjau patikėti neigiamu atsakymu, tokia tikra buvau, taip viską jaučiau..O šiandien atėjo ir mmm. Emocinė būsena klaiki, sėdžiu darbe ir nesulaikau ašarų..ką norėjau tuo pasakyti...gal ne visoms,bet toms, kurios labai labai nori, visgi savitaiga gali labai labai daug..deja..Pasirodo, galima taip įsikalbėti ir tikėtis, kad paskui net sunku patikėti, kad nieko pilvelyje nėra..

Labai linkiu, kad jums taip nebūtų, o jei sugebate - stenkitės apramint emocijas šiek tiek, nes kitaip paskui būna labai sunku.

Visoms sėkmės, tikiuosi visgi dar kada nos čia užeiti..